Vilnius prieš 160 metų

Lietaus lašai švelniai prausia ant šaligatvio nukritusius lapus, kurie, lyg saulės spindulių nušviesti, gerokai pagyvina pilką gatvės asfaltą, suteikdami miestui ryškumą ir gaivą. Romantiška nuotaika apima žingsniuojant ir stebint, kaip šviečia namai, parduotuvių vitrinos, geltonai nukloti klevų lapų dekoratyviniai kilimai.
    Gedimino prospektas, Pilies gatvė, ir aš jau įeinu į Vilniaus paveikslų galeriją, kurioje eksponuojama Wilhelmo Zacharczyko 1865 – 1866 metais sukurta Vilniaus miesto ir jo apylinkių fotografijų paroda. Kaip atrodė tuometinis Vilnius prieš 160 metų?
    Apžiūriu 52 fotografijas. Jaunasis fotografas, kuriam dvidešimt penkeri metai, matyti, kad buvo sužavėtas miestu ir jo apylinkėmis, nes kruopščiai parinkdavo vietas, iš kurių galėjo vaizdžiai fotoaparatu pagauti vietovių peizažus.
    Žvelgiu į nuotrauką, kurioje ant aukščiausios kalvos viršūnės iškyla trijų medinių kryžių siluetai.
    „Kryžiai ne kartą griauti ir atstatyti, tačiau būtent šį anų laikų istorinį paminklą į kultūrinę atmintį įtraukė vienintelis  fotografas Wilhelmas Zacharczykas, nes 1869 m. kryžiai sugriuvo ir caro valdžios laikais nebuvo atstatyti. Trijų Kryžių kalnas atmintinas tuo, kad čia kankinių mirtimi mirė septyni pranciškonai, kuriuos pagonys, didžiajam kunigaikščiui Algirdui nesant, pririšo prie kryžių ir nuo šio kalno numetė upėn sakydami: „Plaukite sau su tuo stabu, kurį liepiate garbinti. ''
    Gedimino pilis, kurios viršutinė dalis – baltos spalvos dviaukštis statinys, stovi ant retai apaugusio medžiais kalno, apačioje – sniegu padengta žemė, taip pat negausiai apsodinta medžiais, keletas mūrinių namų.
    Greičiausiai, fotografuota ankstyvą pavasarį, nes vietomis sniegas nutirpęs, o takai dar juo padengti.
    Žaliojo tilto vaizdas nepanašus į šiandieninį, o Neries krantinės su prie jų prigludusiais mediniais plaustais ir valtelėmis atrodo kaip iš senosios pasakos. Tik Šv. Rapolo bažnyčia ir prie jos esantys mūriniai pastatai išlikę autentiški iki mūsų dienų.
    Kalvarijų bažnyčia, apsupta medžių, pasakoja savo istoriją.
    „Vilniaus Kalvarijos su Kryžiaus kelio stotimis įkurtos kaip padėkos Viešpačiui ženklas už pergalę prieš rusų kariuomenę 1655 – 1661 m. Rusijos ir Lietuvos kare. Miškingi Verkių apylinkių kalneliai, atitinkamai pavadinti Golgotos, Marijos, Siono ir Alyvų kalno vardais, upelis, primenantis per Jeruzalę tekantį Kedroną, idealiai tiko Kalvarijoms įkurti. Bažnyčią, vienuolyną ir 20 naujų mūrinių koplyčių pastatė Vilniaus dominikonai. 1842 m. caro valdžia nusavino didžiąją dalį vienuolyno žemių, 1850 m. uždarė ir patį dominikonų vienuolyną – vienuoliai buvo iškelti į Trakų vienuolyną, o bažnyčia pateko diecezinių dvasininkų globon. ''
    Lukiškių aikštė atrodo gan nykiai: priekyje matyti mediniai, į žemę įkasti kryželiai, šonuose – keletas medinių lūšnelių, ją visą dengia tamsi žemės danga, tik Šv. Jokūbo bažnyčia savo šviesiu mūru pagyvina niūrų aikštės vaizdą.
    Ši paroda - unikalus palikimas Vilniaus miestui. O dirbant šlapiojo kolodijaus technologija – neįtikėtinai produktyvus rezultatas.
    Šviesus miestas, tamsūs laikai. Taip vadinasi paroda.
    „Siekdama atitraukti lietuvius nuo katalikiškos Vakarų kultūros ir suartinti juos su rusų kultūra, religija ir civilizacija, Rusijos caro valdžia sumanė pakeisti lietuvių raštijoje lotyniškąjį raštą kirilikos raidėmis – graždanka.
    Lietuvių spaudos draudimą 1864 m. pradėjo Vilniaus generalgubernatorius Michailas Muravjovas. Ribojimai plėtėsi ir 1866 m. visus lietuviškus leidinius lotyniškuoju raidynu spausdinti, įvežti iš užsienio ir platinti uždrausta visoje Rusijos imperijoje. Draudimas panaikintas tik 1904 m. gegužės 7 d. ''
    Einu dabartinio šviesaus miesto gatvėmis. Jis, be abejo, labai pasikeitęs nuo tų laikų. Jei po 160-ies metų būtų surengta tokia fotografijų paroda, tai jas lankytojai matytų spalvotas ir žavėtųsi įspūdingais vaizdais. Paroda turbūt, būtų pavadinta: Šviesus miestas, šviesūs laikai. O gal – Šviesus miestas, neramieji laikai?