Passchendaele2 prašymu
Mano brangus vilke, kaip malonu tave sutikti. Manai, kad užklupai mane netikėtai? Klysti. Ilgėjausi tavęs. Dieną po dienos stebėjau takus, kuriais ėjai, stepes, kuriose medžiojai, upes, iš kurių gėrei. Kodėl toks keistas tavo žvilgsnis, vilke? Aš tik mergaitė. Ir atleisk, jei kvepiu kaip lapė – mūsų keliai vis susikerta; aš kerpu vulpes vulpes uodegą sidabrinėmis žirklėmis, o ji vis atauga. Ne mano kaltė, ar ne? Žinau – negali bėgti su lapėmis ir kartu medžioti su vilku. Bet dėl manęs padarysi išimtį, tiesa?
Atrodai išsekęs, mano brangus vilke. Bėgioji su grandinės likučiais, veržiančiais tau kaklą – kas bandė tave prisijaukinti? Išsigimėliai. Ateik, leisk man nuimti tą seną antkaklį nuo tavo gražaus sprando. Liaukis taip nepatikliai į mane žiūrėjęs. Mes juk pažįstame vienas kitą. Tik anksčiau aš į tave taip nepatikliai žiūrėjau. Arčiau. Štai taip. Tu dvoki dvėseliena, vilke – bet tai šimtą kartų geriau nei dvokti gyvaisiais. Atrodai susierzinęs – tikriausiai dėl mano mišraus kvapo. Pamiršk: žmonės manęs niekada neliečia; aš tarp jų vaikštau taip, kaip kadaise tu – hauntologinė šmėkla, skausmingai išmokusi paleisti savo pačios šiukšles ir kitų atmatas. Nusiramink, jau beveik viskas. Tu buvai geras mokytojas, vilke. Iš manęs padarei vaikščiojantį paradoksą. Aš įsisupsiu į šią kilnią kaukę ir niekada neleisiu sau būti visiškai nuogai prieš nieką. Net prieš vulpes vulpes. Aš save sukūriau pagal savo ir tavo troškimus – tyliai ir gėdingai, bet kartu įžūliai ir geidulingai. Sakyk, kaip tau patinka? Paskutinė grandinė – ir tu laisvas. Tavo kailis susivėlęs, matęs geresnių dienų. Leisk man paglostyti. Kas yra – tavo liesas kūnas dreba? Bet juk čia aš, tavo mergaitė. Ką jie tau padarė? Turime atkeršyti. Prisimeni? Buvo laikai, kai žinojai viską, ką įmanoma žinoti apie kerštą. Bet juk ir pats supratai, kad kerštas beprasmiškas. Tuščias. Kad visada grįžta atgal. Minkštas kailis po mano pirštų galiukais. Tu šiltas, mano vilke, ir turbūt tik aš viena taip manau apie tokį plėšrūną kaip tu. Bet jie tavęs nežino. Kaip nežino ir manęs. Ne kiekvienas vertas mus pažinti – juo labiau suprasti.
Tu alkanas, labai alkanas. Matau tai iš tavo akių. Kiek dienų nesi valgęs? Liaukis taip į mane žiūrėjęs. Nusisuksiu, kad negalėtum manęs taip įžūliai tardyti. Juk pats geriausiai žinai, kad net tokioms mergaitėms kaip aš gyvenimas nėra lengvas, o puotos – retenybė. Kokia ironija. Kažkada šypsodavaisi kalbėdamas apie trupinius, kuriuos tau numesdavo beširdžiai mylimieji, bet ar kada nors pagalvojai, kad jie buvo tavo tiekėjai? Kartais pagaunu save galvojant, ar tik nebuvai teatrališkas, mano brangus vilke. Ar tikrai buvo tokių dienų, kai idealizavai tuos beširdžius mylimuosius? Net jei taip, tu vis tik sudėjai juos ant auksu apvaduotų lėkščių. Ar buvo skanu? Ar buvo verta? Nemeluok – matau kaip man kalbant tau varva seilės. Aš irgi neslėpsiu: norėčiau įkąsti kažkam šiek tiek kitokiam, kažkam labai... specifiniui. Tai, vėlgi, tavo darbas, vilke – tu man nemėtei trupinių, tu surengei puotą, bet ji buvo tiek pat nuodinga, kaip ir tie trupiniai, kuriais tu pats maitinaisi. Bet aš tau atleidžiu; juk tai aš įkandau tau į kaklą. Mes buvome vienas kito verti. Tu juokiesi ir rodai savo iltis. Taip, tokie neįmanomumai nėra džiugūs: mes nesuvalgėme vienas kito, kad ir kaip to troškome, todėl tas troškimas išliko gyvu. Mes puošdavome vienas kitą prieš kiekvieną valgį ir delikačiai kapstydavomės pagrindiniame patiekale – savyje – su peiliu ir šakute, balta servetėle po antkakliu ir muzika, kurią mėgome. Sakai, nesi estetas? Dabar jau juokiuosi aš. Kokios iltys, mano vilke? Prisimink, juk aš tik mergaitė. Ir mes galime būti nuodingi kartu.
Vėlu, mano brangus vilke. Greitai turėsiu išeiti. Dabar manęs laukia – ir manęs bijo. Aš klaidžioju po kambarius, kasu duobes kieme ir loju ant neegzistuojančių žmonių. Tu taip pat? Bet juk tu – vilkas, o aš – tik mergaitė. Pagalvojus, neturėčiau stebėtis – mes visada sirgome sinchroniškai. Anksčiau maniau, kad tai sutapimas; vėliau – predestinacija. Dabar galvoju apie tai, kas ką užkrėtė. Nebeslėpsiu savo žvilgsnio – tu matai mane kiaurai. Visi žavisi mano akimis: jos didelės, tamsios, išraiškingos. Tu irgi jas mėgsti, bet dėl kitų priežasčių. Pirmą kartą pamatęs mano akis sakei, kad per jas matai mano šūdą. Kas yra – kodėl toks atsargus su manimi? Dėl mano baltų ir trapiai atrodančių rankų? Atrodo, kad jei suspaustum mano riešus, jie subyrėtų į dulkes. Klaidingas įspūdis. Prisiekiu: vis dar kilnoju savo plunksną – gal net dažniau nei anksčiau. Visi egzistencialistai buvo titaniški savo mintimis, bet ar jie buvo fiziškai stiprūs?
Kaip apmaudu, mano vilke. Norėjau su tavimi flirtuoti, bet staiga tapai mano išpažintininku. Mea maxima culpa. Ne, aš neturiu nieko bendro su niekuo. Keista frazė – turiu, su viskuo – ir ypač su tavimi, mano vilke. Norėjau pasakyti, kad nejaučiu kaltės. Tik vienos asmenybės dalies sužeidimą. Tai tavo mėgstamiausia istorija – gražiausia iš visų, su gražiausiu mano vardu. Lietaus lašai slysta per tavo glotnų kailį, aplink tavo tamsias akis – leisk man juos nuvalyti. Liūdna matyti, kaip viskas, kas prieštaravo mūsų prigimčiai, buvo atimta. Ir kaip mes ilgėjomės, kaip laikėmės įsikibę į tą viltingąją savo asmenybės dalį. Tai buvo viskas, ką turėjome, mano brangus vilke. Visos mūsų įžūlios ir gėdingos viltys ir investicijos. Paprasti dalykai, kurie mums buvo tokie brangūs. Žmonės viską iš mūsų atėmė. Išdavystė. Išdavystė. Išdavystė – šia prasme – kitokia nei daugeliui. Tave gali išduoti dešimt, šimtą, tūkstantį kartų per dieną. Išdavystė kaip peilių galąstuvas. Mes kaip vaikai – išduodami milijoną kartų.
Kokia ironija, koks netikėtumas – mes įsimylėjome akimirksniu vien todėl, kad iš tiesų nemokame mylėti. Kaip šiurpu. Kodėl juokiesi, vilke? Flirtuoji? Bet aš kalbu visiškai rimtai. Patologiškai? Ha! – tarė vilkas.
Kas tai? Kailis, kad nesušalčiau. Urzgimo garsai? Ne, to negirdėjau. Aštrūs nagai, paskutinįsyk įsikibę tavęs? Nieko nematau ir nieko nejaučiu. Prisimink – aš tik mergaitė. Ir mes galime būti išduoti kartu.
Minkštas kailis po mano pirštų galiukais. Mes dar susitiksime. Sode, prisotintame saulės, vešlios žolės kvapo ir raminančios muzikos. Tikras plėšrūnų karnavalas: tu ir aš, o gal net ir mano beuodegis vulpes vulpes. Visi tik žiūrės į mus su nuostaba – o kas jiems daugiau belieka – kaip mes prisitvirtinsime servetėles po antkakliais ir apsikabinsime. Noras praryti... pralaimi prieš norą geisti, mano brangus vilke.