O giedra giedra, tik pilkas Dangus.
Ieškau gyvenimo, debesų būsiu žuvimi.
Man tik baugu ir giedros ir pilkumos,
ieškausi pakampėmis tylumos ir ramumos.
Mėnulis naktimis, lyg apgraužtas sausainėlis.
O ta giedra, į oranžinę, ir tik į mėlius.
Ramumoje rimstu, nupiešiu žvaigždes.
Tu negali dėl nakties Dangaus kaltinti pilkos manęs.
Pilkas Dangus, pilkos ir ašarytės.
Tik norėjau būti gera, norėjau apsižiūrėti...
Nakties danguje - sužibs ir žvaigždės -
visiems užteks, kiek to tereikia.


Krisčiukas Gudmonaitė






