Kiekvienas kaip galim...

Tiek iš lėto pildos šulinys,
Lyg pavargęs – gyslos užkalkėję...
Pats viduržiemis –
Žemėse ketvirtas rentinys –
Vis buksuoja – maldos nepadėjo...

Rodo patirtis, jei taip toliau –
Nelabai linksma bus vasarėlė:
Džius laukai ir trokštantys vabzdžiai
Lyg vampyrai ims mutuot negėrę.

Nesvarbu žmogus ar gyvuliai,
Nesvarbu ant saulės, ar pavėsyje
Tiek nakties – dienos tiek kraugeriai,
Taikinį išvydę, puls jį tiesiai...

Negerai, tikrai nebegerai –
Sako, mintys mūsų materializuojas –
Grįžtančią nuo upės, moterį mačiau –
Nuo naštos jai lyg pavargę kojos...

Ją sutikę purvini vaikai
Prašė vandenio – išdžiūvę ir perkarę... –
Prašė vandenio lyg šuliniai tušti...
Argi motina jiems atsakyti gali?..

Ir ąsotį lenkus nuo peties
Tiek atsargiai lyg perpilt bijotų... –
Ją matau, kaip sąstingyj - nūnai!..
Lyg regėjimas ir ją kamuotų...

Iš talpos pabirę pelenai,
Pelenai tikriausi – ne vibūtis,
O juose teškenasi vaikai... –
Pasiklydus logika truputi... –

Tiktais vienkiemyje sausio vidurys –
Tiktais šulinyj vandens nė pusės... –
Šaltis gena grįžti pro duris... –
O tos mintys – mintys tiktais kliūtys...