Vienintelė valiuta

Nedidelis sunkvežimis  iš lėto pristabdydamas sustoja prie gatvės esančio namelio panašaus į senovišką kioską virš kurio  kabo užrašas „Mėsainiai“. Sunkvežimio kabinos durys atsidaro ir išlipa vidutinio amžiaus vairuotojas,  nešinas nedidelį lagaminėlį ir prieina prie namelio langelio.

- Jums kaip visada: su vištiena? -Mandagiai kreipiasi pardavėjas, nespėjus pasisveikinti klientui.
- Taip, tik garstyčių daugiau. Ačiū.
- Kiek skolingas?
- Nemokamai. Už praeitos savaitės atliktą užduotį, galite maitintis dabar visą mėnesį.
- Malonu! Ar man nėra tinkamo siuntinuko - teiraujasi vairuotojas?
- Taip, yra net trys! - pardavėjas rodo į tris nedidelius gulinčius paketus. - Kurį rinksitės?
- Norėčiau visus pažiūrėti!
- Negalima, juk žinote taisykles. Rinktis galima tik vieną.
- O jūs žiūrėjote, kas viduje?
- Žinoma ne. Todėl klientai ir patiki mums savo siuntas, nes mes neuždavinėjame papildomu klausimų, ir nesigiliname į jų reikalus.
- Renkuosi šitą iš kairės.
- Prašom! - paduoda pardavėjas paketą.

- Ir aš norėčiau kai ką palikti. Štai šitą lagaminėlį. Beje, ar žinote, kaip klientas turės sumokėti už šią siuntą? - perduodamas klausia vairuotojas.
- Taip. Gavėjas turės atlikti užduotį, kuri bus lagaminėlyje. Niekaip negaliu priprasti prie šio tipo valiutos.

- O kaip aplamai sekasi? -Pasiteiravo pardavėjas.
- Šiaip sau, per praeitą savaitę turėjau  4 užduotis, iš kurių tik dvi buvo pergalingos.
- Tai visai  dar neblogai - sureagavo pardavėjas. O štai jūsų kolega, prieš mėnesį sumaišė ir pasiėmė ne savo užduotis, greičiausiai per lengvas, sprendžiant iš to, kad jam dabar užduočių niekas nepalieka.

- Ačiū. Man jau metas, judėsiu- žvilgsniu atsisveikino vairuotojas.