kaip buvo pasakyta vienam senam filme Rezanovo rodos " в принципе можно и зайца научить курить", galima mokintis ir eilėraščius rašyti, ir išmokti išsitreniruoti, bet akademinis eilėraštis yra akademinis, o jei turi braižą ir kažką savito, žinai kaip, tą jau turi savo, ko neišmoksi... akademinių eilėraščių ir literatūros daug, ir jei technikos besimokydamas paaukoji savitumą, tai jau, mano manymu, tada ne praturtėji, ne patobulėji, o atvirkščiai, tada prarandi. bet būna, žinoma, kada pajutai, greitai sumetei, kažko neišlaukei, nepamatei, sukonstravai, niu tada pats matai, kad tai tik apmatai. o jė..., kiek esu mačius tokių pavyzdžių, kad buvo įtraukiantys darbai, patraukiantys, į atmintį įsiliejantys, o atėjo profesorius taisė taisė, šlifavo šlifavo, gludino gludino, viską ištaisi, ir tekstas, ar paveikslas, ar muzikinis kūrinys, ar daina... pasidarė kaip visi, nebeatskiri-miegas ima skaitant, tai va ir taip atsitinka su tuo tobulėjimu ir akademija, pilka masė akademinių eilėraščių... :)
Ačiū Mintaute - įdėjau pastangų. Gunta, tu kaip visada pakeli mano savivertę. ;) Aš tik visai nesenai supratau, kaip reikia rašyti eilėraščius ir esu gana aktyviame mokymosi procese. Tai be galo įdomus užsiėmimas ir aktyvi proto mankšta. O tas gylis, esu pastebėjęs, labai surištas su vibracijomis, kurias tą kartą jauti. Gaila tik, kad ne visuomet techniškai išeina pasidalinti su kitais tuo, ką patiri. Tuo labiau, kad visi tuos pačius žodžius suvokia šiek tiek skirtingai. Pvz, kas Alicijai atrodo, kaip standartinės klišės, man - naujokui, regisi, kaip nepažinti gyliai.:) Beje, ačiū, Alicija už komentarą - jis verčia mane kelti rašymo kokybę.
Levandų atomatas būna pasitaiko- o gal net ne poezijoje, apskritai, visur (namų kvapai, smilkalai, šampūnai, kremai- kosmetika) levandos dažnai pasitaikantis daiktas tas būtent aromatas. Aromatinės žvakės- matyt jis paklausus. :)
4. Nežinau kodėl. Bet man neatrodo, kad tekstas prifarširuotas standartinių klišių.