Gelia

Iš lakiųjų dalelių
Sutvertas tikrasis pasaulis
Siūbuoja lyg takas žvaigždžių
Aš juo einu. Ir neinu.
Mergaitė naiviu žvilgsniu.
Vis tokia pat, kaip tada
Prieš kokį tūkstantį metų
Kai dar nebuvo galima
Įkrauti jausmų
Nes jie nebuvo Apple
Ir nebuvo Samsung

Negalėjai 
Įkraut visko, ko reikia
Tam, kad jaustumeis
100 procentų tikras
Jog tavo pasaulį apibrėžia
Ekrane įsižiebus „PILNA“
Vėliau tik blogiau
Pem jau praktiškai miręs
Ir kad ir nuo ko tave gydytų,
Labiausiai
Esi priklausomas
Nuo laido, kuriuo
Smegenis žindo Mama elektra

Visa kita taip pat
Kaip prieš tą nenusakomo ilgio gyvenimą.
Kuriame neliko laiko tikėti
Žodžiais.
Nes žodžiai tapo niekuo.
Kaip reklaminis tekstas.
Ar kitos dienos planas
Kuris turės vertę tik banko sąskaitos skaičiuose.
Visa kita nebereikalinga
Nes yra AI
Ir jis žino geriau, ką tu galvoji nei žinai tu.

Kartais mane randa Žmonės
Ir dovanoja akimirką, kada trumpam patiki kažkuo tikru
Lyg būtų sugrįžęs laikas
Iš tavo tikėjimo
Kad viskas bus ilgai ir laimingai.
Liko tik ilgai.
Kaip ir tau.
Nes laimės neįkrausi
Ir nesuplanuosi
Ji užpildo tarpus tarp lakiųjų dalelių
Iš kurių sutvertas pasaulis.

Bet visiems px
Kartais ir man.
Neapsikraunu.
Tik ta naivi mergaitė žiūri keistai pro tūkstančio metų ilgesį.
Jai tai tikrai ne px
Bet aš ją pamečiau ir pamiršau.
Nes kai ji grįžta,
Gelia.