Abejonė

Ar mes užaugsime kaip visi ir užmiršime tą vaikystės kvapą, kai bėgiojome basi, o pasaulis mums padėjo nupiešti savąjį paveikslą? Kai prarasti artimą nebuvo aktualu, o mylėti svetimą – baugu. Kai kiti buvo įpratę matyti tavo tikrą veidą, o ne su peiliu išpjautą idealą. Kai tėvai nebuvo artimas priešas, o grožio standartai – tik eilinės propagandinės naujienos. Kai noras įtikti buvo tik baisus sapnas, o ką nors įskaudinti ar užmiršti – tik eilinis išgalvotas miražas. Ar mes tapsime žmonėmis, kurie nustojo svajoti? Ar mes imsime vieni kitus graužti, manipuliuoti? Ar mes pradėsime teisti visus – nesvarbu, vyrus, moteris, gal net nekaltus vaikus? Ar mes išsigąsime realaus gyvenimo svorio, kuris reikalaus mūsų tikro molio? Ar mes suprasime, kad pasakos prieš miegą buvo tik paistalai, o realybėje Pelenės fėja nepadės gyventi gerai? Nori ar nenori – reikės į tą jūrą įplaukti ir pasirinkti pačiam: ten tylėti ar šaukti.