Kada krito žvaigždės.

Senelė ir senelis gyveno kartu iki pačios giliausios senatvės.
Senelis vis dažniau dairėsi į žvaigždėtą dangų.
Senelė smarkiai  išsigando, kad kokia spindinti vijoklė žvaigždė nenukristų ant jų mažo namelio stogo ir neišsivestu senelio į beribį dangų.
Žvaigždės sukelia gaisrus.
Žmonės kaime kalbėjo, kad neseniai vienai mergaitei ant galvos nukrito žvaigždė.
Jos plaukai nusidažė raudonai lyg visada ant jos galvos gyventu saulėlydis.
Siaubas.
Senelis giliai širdyje galvojo kaip sušildyti senelę.
Tikėjo jeigu jis pagaus krentančią žvaigždę ir įdės į krosnį, tai namuose bus visada šilta.
  Atėjo rudens naktis, kada senelis tikėjosi pagauti žvaigždę ir pasiruošė sriubai lėkštę, o senelė turėjo rankoje sidabrinį šaukštą, kuriuos grasino viliokėms žvaigždėms.
Tyliai naktyje sėdėjo seneliai ir žiūrėjo, kaip krenta ir krenta žvaigždės.
Ir dangus nušvito raudonai nuo visatos lietaus.
Staiga… o tai buvo labai staiga maža žvaigždė tarsi degantis konkorėžis atlėkė nuo kaimynų pusės ir įsikando senelio  skrybėlės.
-  Ei tu begėde, neatiduosiu tau savo vyro, - iškėlė sidabrinį šaukštą senelė.
O vyras mosavo rankomis, bet daugiau viliojo ir gaudė žvaigždę nei bandė atbaidyti.
Senelę iš baimės  kaukštelėjo seneliui per ausį.
Ausis iš karto tapo didelė ir raudona kaip ugnis.
Dusdama senelė sušuko:
- Ji pavogė mano brangiausią. Negyvensiu, jau nebegyvensiu
Senelis liepsnojančiom ausim krito į rudeninę balą ir pakėlė šaltas bangas.
Kada iškėlė galvą iš balos  -  žvaigždė spingėjo jo kaktoje.
- O tu besarmate, kaip tave žemė nešioja, - senelė kirto sidabriniu žvaigždei.
Gavęs į kaktą senelis nukrito kur stovėjo.
O žvaigždė staiga:
- Au au, - sulojo ir prisiglaudė prie senelio rankos  kaip šuniukas.
Senelė už švarko senolį ir bėgti.
O nukritusi žvaigždę į jų namus nuskrido ir  kieme prie tuščios šuns budos atsitupė.
- Ji  panaši į raudoną  šuniuką, - pasakė senelė.
- Matyti, iš šuns žvaigždyno..
Pradėjo žvaigždė gyventi šunišką gyvenimą pas senelius.
Ji nevaikščiojo žeme ji skraidė  po kiemą, o jeigu kas eidavo keliu, visus aplodavo.
Naktimis ji žiūrėjo į dangų ir tyliai inkštė.
- Reikėtu atvežti patranką ir ją iššauti į dangų. – pagalvojo senelė.
- Gal į medžioklę nusivesti?
-Matau seni, kad jau visai nieko  nebesuprantam? -
Senelis nepaklausė senolės ir pasiėmė ją į medžioklę, o žvaigždutė sugavo raudoną kiškį.
- Paleisk tu tą raudoną kiškį. Negaliu žiūrėti, - susiraukė senelė.
-Jai reikia draugo
- Koks gali būti draugas – raudonas kiškis? Apgaus, o ta verks po langais naktimis
- Gal nueiti į miestą su protingais žmonėmis pasitarti?

Senelis sugrįžo iš miesto ir sako senelei:
- Žvaigždutę reikia parodyti cirke. Dar niekas nematė, kad žvaigždutė lotų, šokinėtų ir skraidytų. Susirinks daug žmonių pažiūrėti į mūsų žvaigždę.
- Eikš, aš tave pabučiuosiu, - apsidžiaugė senelė.
Pasipuošė senelė: apsiavė naujus batelius, senelis išsitraukė skrybėlę su plunksna, prisirišo žvaigždutę ant mėlynos virvelės ir eina į cirką.
O prie vartelių stovi strazdanota mergaitė, raudonais kaip saulė plaukais ir klausia:
-  Gal jūs matėte mano nukritusią žvaigždutę?