rašyk.lt: Kūriniai / Ganau avis / #1

Surink mane iš naujo siaučiant vėtrai rudeninei
Kai vėjas išbadėjęs nuo medžių plėšo pageltusius lapus
Ir pats žinai, kad kartais būna -
Byrant rasai ant žolės
Sustoji.
Pagauni, kad save per daug išbarstei.
Surink tu viską - nieko nepalik.
Akis dangaus spalvos,
Ir plaukus rugpjūčio nutaškytus
Ir lūpas, tokias šiltas, maldaujančias medaus.
Sakai, neskauda, kai tavęs nėra.
Ar skauda?
Kol paskutiniai vakaro trupiniai pirštais brauko per geltonus laukus
Linguoja vėsa
Ir taip tylu, kad norisi verkti
Nors manęs čia nėra.
Tai kodėl dar taip skauda?

Blogas komentaras Rodyti?

2025-08-24 08:17

Žillas

Pradžia nebloga, bet pabaiga nuvylė

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2025-08-23 19:08

gunta

Rasa išsiskiria ir tviska žolėje, o ant žolės byra, krinta ant žolės, vanduo liejimas, lašais krinta, arba lietus.
Kas čia ką išbarstė ir kas ką ir dėl ko turi surinkti, niu nekabina manęs, dramatiški įsijautimai į susigalvotą kančią be jokio pagrindo.

O toliau:
"Linguoja vėsa
Ir taip tylu, kad norisi verkti
Nors manęs čia nėra.
Tai kodėl dar taip skauda?", - nieko nėra, yra tik atspindys galvoje apkabintas proto, ir skausmu džiaugsmu, jis mato tą atspindį, ir jam žiūrint į tą atspindį savyje, reakcija kyla "skauda". Viskas galvoje, ;)

Gražu:
"Akis dangaus spalvos,
Ir plaukus rugpjūčio nutaškytus"

"Kol paskutiniai vakaro trupiniai pirštais brauko per geltonus laukus
Linguoja vėsa
Ir taip tylu"

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas