Vestuvinė suknelė

Tas meilės romanas suliepsnodavo vakarais. Diena ruseno maža vos gyvybę palaikanti liepsnelė. O vakarais aistra įsiverždavo lyg gaisras iki pat dangaus.
Teko slėpti ką tik išbučiuotas lūpas.
Reikėjo slėpti ir pačius bučinius, nes dar niekas pasaulyje nebuvo matęs kad žmonės bučiuotųsi tarsi paukščiai.
Už begalinės meilės, slėpėsi racionalios mintys.
Mylimoji pasidažydavo lūpas raudona sukeliančia ašaras laimės pomada.
Prisitaikėlis, toks buvo jos naujosios meilės vardas, verkė.
Prisitaikėlis pravirkdavo ne iš karto.
“ Vėl tu atnešei tas gėles? Ar tu nesupranti, kad neštis į namus gėlių aš negaliu? Geriau dovanok man auksinę grandinėlę. Gal turi vestuvinį žiedą?”
“Turiu auksinį senelio laikrodį ir du auksinius dantis. Ką atnešti?”
Čia vyras pravirkdavo.
O Mylimoji, nepaisydama jo ašarų, reikalavo.
“ Trečiadienį atnešk laikrodį, pažiūrėsiu ar tikrai auksinis”

Prisiplakėlis už auksinį laikrodį, prisiprašė pagyventi jos namuose.
Už auksą ji paklojo lovą.
“ Gali mėnesį gyventi, jeigu nepatiks mano namuose - pasakyk”
Po mėnesio Prisiplakėlis griežtai atsisakė išeiti iš Mylimosios namų.

Mylimosios motina prisimerkė ir tarė:
“Duok jam tris užduotis – nepadarys – išvysim”
Motina stovėjo ir lenkė pirštus:
“Tegul Druskininkų centre pastato namus”
“Tegul nuperka baltarusišką komodą ir spintą knygoms”
‘Tegul padovanoja žemės sklypą”
Mylimoji paklausė:
“O kam mums knygų spinta? Mes knygų neturim”
“O kur dėsim pinigus? Turėsim ką laikyti ir be knygų yra ką į spintą dėti”

Gavęs užduotį Prisitaikėlis atsigulė mirti, nes nežinojo kaip tas užduotis padaryti.
O miegodamas susapnavo tokį sapną.

Vestuvių diena. Tuojau važiuoti į bažnyčia.
Bėgiojimas, skubėjimas raudonais nuo degtinės veidais.
Mylimąją bando užsitempti suknelę ir negali.
Plyšta, treška ir nė iš vietos.
Neįmanoma.
Kažkas pakeitė Mylimosios figūrą.
Prieš savaitę matavosi – tiko, o dabar Balta stiprios medžiagos suknelė netilpo net ant kairės rankos.
Motina tempė, Mylimoji tempė - suknelė nė iš vietos.
Motina jau pasisiūlė vietoje jos stoti prie altoriaus, laikinai.
Kaip būna tik sapne – vyras liepė Mylimajai nusiplauti kojas.
Gal tikėjosi, kad padės?
Vyras net išgėrė taurelę, bet suknelė nė iš vietos.
“Reikia pasikviesti praeivį ir išklausyti jo patarimo” sako motina.
Vyras sutinka praeinantį keliu ežiuką.
Praeivis išsitraukia ilgą, aštrų spyglį iš savo juodo palto ir duria miegančiai Mylimajai į šoną.
Prisiplakėlis net šokteli į viršų - iš Mylimosios tarsi iš pradurto plastmasinio maišelio su trenksmu veržiasi baltas kaip sniegas oras. Mylimoji sparčiai mažėja.
Ežiukas rodo vyrui: kuo greičiau užspausk skylutę pro kurią eina oras.
Jis stipriai spaudžia skylutę, bet kaip būna sapne jam iš vieno karto nepasiseka.
Moteris mažėja dar sparčiau.
Pagaliau užspaudžia.
Mylimoji, nors ir sapne, bet telpa vestuvinėje suknelėje.
Motina, pamačiusi dukrą su suknele labai apsidžiaugė, griebia ežiuką už ausų.
“O ką jis čia veikia? Kas ji čia atsivedė? Jis ir vėl savo dalies prašo? ”

Prabudo Prisitaikėlis – mato jokių darbų jis čia nepadarys ir tenka jam iš čia begėdiškai bėgti.
“Gerai, kad ta suknelė netiko, o tai būčiau tokią prastą žmoną paėmęs...”
Tuo metu Mylimoji gulėjo be sąmonės be mėlynos suknelės ir gęstančios saulės spinduliai žaidė ant vestuvių pyrago viršūnės.