Kodėl berniuko lova pavėlavo į traukinį? i

Garbanotas berniukas mylėjo žaisti tik su traukiniais.
Silpnai garbanota mama jam sakydavo.
“ Aš paklojau tau lovą. Gali eiti miegoti”
Kratydamas garbanas jis nubėgdavo į mamos lovą.
-Aš miegosiu čia.
Daug kartų mama tylėjo, bet vieną kartą paklausė:
-Kodėl tu nemiegi savo lovoje?
-Todėl, kad aš jos visai nemyliu, - atsakė berniukas.

Sena, panaši į garbanotą senelę berniuko lova, kur kažkada miegojo daug mažų garbanotų giminaičių, susirūpino. Klausėsi ir negalėjo patikėti, kad jos mylimas berniukas, pasirodo visai jos  nemyli.
Įžeista ir atstumta lova stovėjo prie lango ir jos garbanos lyg suglamžytos paklodės krito žemiau palovio.
“ Pamatysit – aš išeisiu ir niekada negrįšiu. Vot”
Tyla. Girdėjosi toks knarkimas nuo kurio raitėsi garbanos.
“ Ko aš laukiu? Manęs čia nemyli. Išeinu ir daugiau niekada nebegrįšiu”
Ant naktinio staliuko šalia lovos gulėjo kelionių atlasas ir traukinių tvarkaraštis.
Lova susidėjo patalus į lagaminą ir išėjo į gatvę.
Skubėjo į paskutinį traukinį, kuris turėjo ją nuvežti į garlaivį.
O tas garlaivis plaukė į Afriką, kur vaikai neturi lovų, o miega ant šiaudų.
Lova žinojo, kad vaikai Afrikoje labai apsidžiaugs ir mylės lovą, kuri atvyko iš taip toli..
Ji nežinojo, kad Afrikoje taip šilta, kad lovų nereikia…

Juodas blizgančiu kailiu šuo, pamatęs lovą, einančią su lagaminu, išsigando ir nesustodamas pradėjo loti.
Lova paspartino žingsnį.
Vos tik ji prisimindavo berniuko žodžius: “ Todėl, kad aš jos visai nemyliu” jai išdygdavo sparnai, kurie nešė ją ir jos lagaminą.
Šuo puolė ir  atėmė iš “ nemylimos” lagaminą.
Supykusi ji ėmė vytis šunį, bet užkliuvo už senos automobilio padangos ir nugriuvo.
Senutė taip skaudžiai nugriuvo, kad jos visos spyruoklės išbirėjo.
Kol atstumtoji senolė susirinko spyruokles, kol pasivijo šunį ir kol mandagiai įkalbėjo atiduoti jos lagaminą – praėjo nemažai laiko.
Mėnulis buvo jau aukštai patekėjęs ir rodė, kad traukinys jau laukia stotyje.
Ji negalėjo sustabdyti taxi, nes taxi lovų neveža, todėl ji visą kelią bėgo.
Kai lova pagaliau atbėgo į stotį – traukinys pušku pušku – jau judėjo.
Senolė, visa barškėdama ir tratėdama puolė paskui traukinį.
Jau būtu užšokusi ant vagono laiptelių, bet jos trumpos riestos kojos kliuvo už pamestų stotyje daiktų, lagaminas trankėsi į apšvietimo stulpus, spyruoklės kabinosi už laikraščių kioskų.
-Palaukit, sustokit, - šaukė nakties tyloje nemylima senutė, bet išdidus traukinys jos negirdėjo.
-O kur jūsų bilietas?  -  vijosi lovą nepaprastai aukštas raišas bilietų kontrolierius. -  Be bilieto į traukinį neįleisim.
-Vėluoja čia visokios…Kodėl vėluojate? Kur anksčiau buvote? Jūsų bagažas per didelis…” kalbėjo garbanotos vagonų palydovės ir prieš jos nosį užtrenkdamos duris.
Bet lova nieko aplink negirdėjo: ji bėgo, ji klupo, ji šokinėjo, nes jos niekas nemylėjo.
Taip kaip ji troško išvažiuoti kuo toliau nuo garbanotos giminės, niekas pasaulyje senutės negalėjo sustabdyti.
Tik tada, kada iš traukinio liko tik didelis juodas kamuolys – lova suprato, kad ji pavėlavo į traukinį ir jau niekada nebepamatys, kaip džiaugiasi ir myli savo lovas Afrikos vaikai.
Senolė  atsisėdo perone ir jai iš akių išriedėjo didelė ašara.
Garbanotas berniuko tėtis rado lovą stovinčią geležinkelio stoties perone ir parvežė ją į namus.
-  Radau ją stotyje, - pasakė tėtis. – Ji pavėlavo į traukinį…
Mama nunešė miegantį berniuką į jo kambarį.
Garbanius niekada nesužinojo, kad lovą buvo pabėgusi, nes jis jos nemylėjo.