Dar pabūk

Dar pabūk, - tįsta smilgų šešėliai prie kelio.
Neramu, - saulę debesys sunkūs uždengs
Ir naktis basom kojom įbridus į Nerį
Savo juodus šilkus panardinus kedens.

Dar pabūk,  kol tyla siuvinėti žvaigždynai.
Taip ilgu, - per blakstienas tamsa nusiris.
Tą vakarą gaubė rasų nuausti baldakimai.
Nemačiau, -  tavo žvilgsnį skandino Neris.

Negalėjau įkvėpti tamsos - skleidės liūdesio gėlės
Ir kvepėjo vanduo tais rasotais naktiniais žiedais.
Tas vakaras bus mirtinai tavimi nusigėręs
Ir vandenį upės iškoš savo pirštais nuogais.

Pasiliks Neryje tik tylos tavo sklidinas žvilgsnis,
Kad galėčiau įkvėpt ir išsemti jį savo delnais.
Nespėjau tau nieko ištart, o tebuvo tik žingsnis
Pakvipęs rasotais naktiniais baltųjų lelijų žiedais.