Mūza

_O iš tiesų, jei tą vaiduoklį galėčiau įvardinti, kas gi jis būdų? _

Nevėkšla, tai aišku.
Senas, jau nebeturintis savo namų ir rūmų.
Jis tyliai ir labai garsiai slankioja gatvėmis,
jam visos močiutės bando iškviesti policijos pajėgas.

O jis, su dideliu bambaliu,
6%, 100% jausmo,
Tik šlepsi į priekį ir nyksta,
kaip pypkės jo dūmas.

Jis nejaučia meilės, o gal,
jos jaučia tiek daug, kad negali išreikšti?

Jam nepatinka apsikabinimai -- jam per daug skauda.

Jis griebia vienišas vaikų ir paauglių mintis,
parodydamas savąją beprotybę ir
kaip gražu dūsti iš laimės.
Bene Diogenas!

Tik jis vardo neturi.
Jo vardas -- mįslė.
Ir kaip ir kodėl jis čia atsiranda,
filologai tik skėsčioja rankomis.

Jis visai nesišypso.
Nei praeviams, nei sau.
Nebent mato paklydusią sielą,
O jam tada gera! Kaip jam gera matyti jas!

Įsivaizduoju jo barzdą,
bet net ją sunku apsakyti --
tai žilas, tai juodo plauko juda krūmynas.

Tik akys.
Tos žvilgančios akys.
Ir geltona šypsena.
Lūpų kampučiai jam kyla,

Kai pamato, kad rašai į savo mažąjį dienyną...
Dabar -- jis sėdi šalia.
Alkūnę pasirėmęs ant stalo.
Šypsosi, žiūrėdamas į nebūtą gylį...

Ak, koks jis jaučias laimingas.

Ar tu mano mūza, mįslingasis seni?
Jis nusikrenkščia, sėdi toliau ir su tokiu smalsumu stebi.

Nelies tavo rankų, kompiuterių, popieriaus lapų.
Niekų niekų dievui neims jis tavo rašiklio.
Bet ta šilta šypsena ir tos skaidrios akys
Lyg už stygų tampys tavo pirštus.