Pasaulis negyvena bet reaguoja

Nėra grindų - bet eiti impulsas
ir žingsniai aidi,

Tik kambarys yra, ir
sienos prasiskleidžia, surikt
į erdvę  noras,
pasirodo balso bangos,
susipina,
ir krinta tūkstančiais  lašų -
  Pasaulis negyvena bet
reaguoja;
Ant kranto stovi permatomas
miestas,
Namai jo patys statosi, ir bokštai, o
iš šešėlio mano tiesias tiltas,
juo
einu -
Taip juda žingsnis eiseną sumodeliavęs;
Tą žingsnį atkartoja žingsnio aidas -
už nugaros nelieka visko, nelieka net tamsos,
spalvų;

Iš gestų verpstės
šviesos siūlas verpiasi,
Sustoju
ir stebėtojo nelieka - - - oras - -
- - įstrigęs sutrupėjusioj 
sekundėj
Ir tuštumą alsuoja pulsas
augimu

Kol dėmesys  atsiriamia į
atmosferinį slėgimą,
rega nusikreipia aukštyn,
fiksuoja Būtį,
Ir sklaidos geometrija dangaus
į vyzdį
Nutiesdama projekciją
į pradžią

  beformę ir be kvapo,
Ir be garso,
be skonio, be spalvos, be šlapia, duria, dega,

Yra tik „AŠ“ be nieko

bet labai aiškus
tas būvis
savo
tikrumu.