Dvaras

Sode naktis. Ir niekas
Neklaidžioja grįstais takais.
Tik stovi šešetas karietų
Po dvaro degančiais langais.

Iš salės sklinda linksmas juokas
Ir aidi taurių skambesys,
Vien bibliotekoj nieks nešoka —
Ten rūkančiųjų kuždesys.

Už rankų stipriai susikibę
Išsėlina pora grafaičių.
Jaunuolis, pats vos nenudribęs,
Atsargiai liepia žengt mergaitei,

Ir link suoliuko jie linguoja,
Šnabždas ir juokias po medžiu,
Grafaitis švelniai ją bučiuoja,
Užmeta švarką ant pečių.

Jų meilę mato tik mėnulis,
Užgraužtas mirtinai pelių,
Kol randa porą šuo mažulis
Ir amsi balseliu plonu.

Sustingę neilgam ant suolo,
Jie žvalgos, klausos neramiai,
Kol dar kartelį šuo suloja,
Šįkart garsiau, beveik piktai.

Grafaitė pradeda kvatoti,
Jaunuolis rausta tarsi vaikas,
Ir dvarą, negalėdamas sustoti,
Vis ryja godžiai išbadėjęs laikas.