Ruduo

Kruvinom ašarom rugsėjo—
Niūria, išblyškusia dranga—
Giraitėmis ruduo parėjo,
Nubraukęs vasarą ranka.

Jis žudo žiauriai pomidorą,
Nuvaro žolę į kapus,
Į jaukų daržą kalendoriaus
Mėto kaip akmenis lapus.

Šaltai lauke alsuoja vėjas:
Plonytės kelnės gal prakiuro?
Matau, keliais, takeliais liejas
Rausvai geltona lapų jūra.

Ir kenčia šaltį tik eglaitė —
Ant jos negelsta nė spyglys.
Kokia žalia miškų mergaitė,
Koks tvirtas ji yra karys!

O aš, pavaikščioti išėjęs,
Per jūrą margąją brendu.
Pusto bangas po medžiais vėjas,
Po užgesintu žibintu.