Kai viskas nutyla

Ne išeiti sunkiausia,
o pasilikti šviesoje, kuri blėsta.
Kol tyla dar ne visa,
kol šviesa – dar ne tik atmintis.

Kol vėjas neišbarstė vardų
į tuščias slėnių ertmes, kur niekas neatsiliepia,
kol dar rusena – ne liepsna,
bet tai, kas išliko po jos.

Nežinomybė – tai sniegas, krentantis be garso,
uždengiantis kelius, kurių dar nebuvom pasirinkę.
Baimė – kaip vanduo be krantų:
ne giluma, o platybė be krypties.

Ir vis tiek einu –
ne dėl šviesos priekyje,
bet dėl kibirkšties viduje,
kuri tyliai saugo ugnies esmę.

Kai viskas nutyla,
lieku su nežinomybe –
ne grėsme,
o tyliu augimu iš vidaus.