1. (Ne)Diagnozė

Gyvenime stengiuosi laikytis vienos taisyklės: neverta gyventi praeities akimirkomis - jų jau nebepakeisi, reikia gyventi šia akimirka ir žiūrėti į ateitį. Gal todėl ir tų prisiminimų iš praeities nėra daug.  
Vienas ankstyvesnių mano prisiminimų yra mane aplankęs suvokimas apie save, kai man buvo penkeri. Pačios aplinkybės gerokai nublankę užmaršties rūke, bet labai aiškiai pamenu, kad suvokiau, jog esu kitokia nei kiti vaikai. O bandydama įvertinti, kuo aš kitokia nei kiti, padariau išvadą, kad kiti vaikai kažkaip kitaip bendrauja, kažkaip lengviau, paprasčiau.  
         Bėgant laikui taip niekada ir nesupanašėjau su kitais, o tie skirtumai tik dar labiau didėjo. Nors įvardinti, kuo gi aš jau tokia kitokia, taip ir nebūčiau galėjusi. Gyvenau savo gyvenimą, siekiau savo asmeninių tikslų, kurie lyg ir niekam neturėtų nei kenkti, nei trukdyti, o vis tik vis kažkam norėjosi man primesti savo gyvenimo taisykles. Mūsų klasės auklėtoja buvo ir mūsų lietuvių kalbos mokytoja. Ir dalykai, apie kuriuos moksleiviai mąstė, bet apie kuriuos galbūt su niekuo nekalbėjo, imdavo ir nuguldavo rašinių eilutėse. Na ir kartais mūsų lietuvių kalbos mokytoja virsdavo mūsų auklėtoja ir perskaitydavo rašinius, kurie nebuvo kažkuo ypatingi meno kūriniai, bet lietė klasei svarbias temas. Vienas tokių rašinių buvo apie mane. Kažkuris mano klasiokų rašė, kad aš siekiau tapti klasės lydere ir dėl to nepaklusau klasės lyderiams…Tai, kad kažkas manėsi turįs teisę spręsti, ką gi aš galvojau (o dar gi visiškai neteisingai), man sukėlė velnionišką pyktį. Aš pykau, kad jis buvo neteisus: aš nenorėjau niekam lyderiauti (toks žodis mano galvoje besisukančių minčių makalynėje net nebūdavo naudojamas), aš tik jaučiausi turinti teisę mąstyti savo galva ir, niekam nekenkdama, elgtis taip, kaip man atrodo. Tai buvo pirmas iš daugelio kartų gyvenime, kai suvokdavau, kad žmonės bando atspėti, ką aš mąstau, bet visada klaidingai. Tas rašinys leido man suvokti ir tai, kad ne tik aš kitaip mąstau nei kiti, bet ir kiti mąsto kitaip, nei aš. Mane nustebino, kokios sunkios mintys gali kamuoti kitus žmones.
Atbėgę paauglystės metai suteikė visiems sparnus savo individualumo ir išskirtinumo paieškoms. O aš sunkiausiomis akimirkomis susigūžusi kažkur namų kamputyje ir springdama ašaromis verkdavau ir klausdavau Dievo “Kodėl aš kitokia? Kodėl aš negaliu būti tokia kaip visi? ” Bet aš net neturėjau atsakymo į klausimą, kuo aš kitokia. Po ilgų svarstymų, priėjau išvados, kad tie kiti (kurių net nežinau ar yra dauguma) tiesiog yra kažkokie džiaugsmingi. Tik po daugelio metų sužinojau, kaip arti tiesos buvo šis mano atsakymas. Po kiek mažiau metų, požiūrį į mokyklą pakeitė draugės atpasakotas mokslinis straipsnis, kuriame mokykla sulyginama su kalėjimu: identiškos hierarchijos su lyderiais - vierchais, patyčių objektais - duchais, ir negalėjimu pasirinkti ištrūkti iš sistemos. Taip, kiekvienas turi atsėdėti mokyklos suole dvylika metų.
Studijų metai pagaliau atnešė tą laisvę galvoti ką nori, daryti ką nori, būti tokiu, kokiu nori (o gal ir nenori, bet esi) ir nebūti dėl to smerkiamas. Kiekvienas ėjo savais keliais ir niekam netrukdė kitų pasirinkimai. Nežinau, ar visi suaugo, ar tiesiog kitokie žmonės susirinko, o gal tos atviros universiteto durys, leidžiančios pačiam nuspręsti ar užeiti čia, pasilikti ar išeiti. Vėliau darbas, šeima, motinystė.  
Deja, bet motinystė vėl grąžino praeities šešėlius ir nerimą į gyvenimą: vis stebėjau savo vaiką, bandydama įžvelgti, o gal ir jis toks kitoks nei kiti, toks kaip aš - pasmerktas būti kitokiu. Stebėjau ir nemačiau nieko keisto. Nepaisant visų sunkumų, motinystės atneštų rūpesčių, jis buvo nuostabus. Jam pradėjus lankyti darželį, vis klausdavau auklėtojų, kaip jam sekasi bendrauti su kitais vaikais. Bet nieko neraminančio jos nepasakydavo. Jis vis augo, o aš vis stebėjau. Kažkada prasidėjo pastabos. Jų vis daugėjo. Vis mąsčiau, ką blogai darome su vyru, kad atsiranda vaiko emocinės problemos. Vis rasdavau kaip suversti kaltę sau: tai mano depresija, tai laiku nenuėjo miegoti, tai per anksti atsikėlė. Bijodavome vakare eiti į darželį pasiimti vaiko, nes vėl reikės išklausyti krūvą pastabų. O recepto, kaip pataisyti situaciją, neturėjome. Sekė pasiūlymai apsilankyti pas psichologą. Pajutau kiek daug streso ir man pačiai kelia ta atsiradusi nauja darželio aplinka su krūva naujų žmonių. Ir pasijutau pavargusi nuo nežinios. Turėjau pagaliau atrasti atsakymą į klausimą, kuo aš esu kitokia nei kiti. Tik taip galėjau padėti sau ir savo vaikui.
Prasidėjo mūsų kelionė neuroįvairovės pažinimo link. Pagaliau tie kiti žmonės - džiaugsmingieji, nuo kurių aš skyriausi, įgavo vardą - neurotipiniai. O tie nelaimėliai, kurie nukrypę nuo džiaugsmingųjų normos - neurodivergentai. Vieninteliai neurodivergentai apie kuriuos kažką žinojau buvo autistai ir lengvesnė autizmo spektro forma - Aspergerio sindromas. Jau senokai suvokiau, kad mąstau kitaip nei dauguma žmonių, kas kėlė daugybę rūpesčių bendraujant su kitais, bet viduje jaučiausi visiškai normali (tik į daugelį dalykų žvelgiau kitaip). Vis dėlto ėmiau kelti klausimą, o kokia aš atrodau kitiems? Negalėjau nuneigti, kad mano viduje nuolat vykusi kitoniškumo drama buvo matoma ir mano išorėje. Nepaisant to, kad daug visokių nusistovėjusių tradicijų prieštaravo mano logikai, visada stengiausi jas gerbti ir kiek būtina ar leidžia mano jėgos laikytis jų. O universiteto aplinka buvo patogi terpė visokiems papročiams veistis ir būti perduodamiems iš kartos į kartą, nors pasaulis už universiteto sienų jau buvo kitoks. Vienas nerašytų universiteto papročių yra balius, kurį suruošia naujas daktaras iškart po daktaro disertacijos gynimo savo kolegoms ir kitiems gynime dalyvavusiems svečiams. Katedroje, kurioje rengiau savo daktaro disertaciją, baliaus po savo disertacijos nebuvo surengęs vienas vienintelis žmogus - vyras su autizmo spektro sutrikimu. Kai atėjo laikas man gintis disertaciją, mano darbo vadovas (be galo diplomatiškas ir su visais gebantis rasti bendrą kalbą žmogus) manęs ganėtinai atsargiai paklausė, ar aš planuoju paruošti balių. Tradicija yra tradicija (šiai netgi loginį paaiškinimą galėčiau rasti) ir jos laikytis aš ketinau. Bet man kilo klausimas, ar aš savo vadovui atrodau panaši į tą kolegą vyrą, kuris turėjo autizmo spektro sutrikimą? Gal ir mano kitoniškumo paieškų atsakymas yra autizmo spektro sutrikimas?  
Kai pagaliau ryžtingai nusiteikiau išsiaiškinti, kas vis tik su manimi negerai, pirmoji mano hipotezė nukrypo į tą vienintelį neurodivergentinį sutrikimą - autizmo spektrą. Poliklinikoje užsirašiau pas psichologę ir patogiai įsitaisiusi krėsle priešais ją, tiesiai šviesiai uždaviau klausimą - “Ar gali būti, kad aš turiu Aspergerio sindromą? ” Ji neklausė manęs apie mane persekiojančius sunkumus, o tik pažvelgė tiesiai man į veidą ir veriančiu žvilgsniu žvelgė į mane kokią pusę minutės, o tada pasakė: “Ne. ” Jau žinojau, kad autizmo spektro sutrikimas moterims yra labiau užmaskuotas ir pasireiškia kitaip nei vyrams, tai ar tikrai ji taip tiesiog trumpai pažvelgusi į mane galėjo imti ir paneigti mano vienintelę hipotezę ilgai lauktam atsakymui? Po kiek laiko susiradau knygą “Aspergirl” ir pradėjau skaityti, norėdama įsitikinti, kad psichologė buvo (ne) teisi. Net neįpusėjusi knygos įsitikinau, kad ji buvo teisi: jei nubrėžtume fikcinę neurotiesę ant kurios išrikiuotume visus žmones taip, kad jos viduryje atsidurtų neurotipiniai žmonės - auksinis visuomenės standartas, o kairėje - žmonės su autizmo spektro sutrikimu, tai aš atsidurčiau kažkur dešinėje tos tiesės pusėje. Mano savybės buvo visiškai atvirkštinės toms, kuriomis pasižymėjo autizmo spektrą turintys žmonės, bet rezultatas buvo identiškas - tiek jų, tiek mano mąstymas neatitiko priimtinų visuomenės normų ir jų laikymasis neišplaukė natūraliai iš mūsų vidaus, iš mūsų mąstymo, mūsų emocinės esmės - mes turėjome nuolat analizuoti, stebėti, bandyti perprasti aplinkinį pasaulį tam, kad nors kiek galėtume prisiderinti prie jo. Nors fiziškai atrodėme kaip visi žmonės, bet viduje mes buvome ateiviai - nežemiškos būtybės, bandančios perprasti žemiškosios rūšies kultūrą. Autistams buvo sunku skaityti emocijas žmonių veiduose, perprasti tai, kas pasakyta tarp eilučių, suprasti humorą, o tuo tarpu aš pernelyg jautriai reagavau į menkiausią raumens timptelėjimą žmogaus veide, menkutė emocinė gaidelė žmogaus balse, kiekvienam sakiniui galėjau rasti keletą galimų povandeninių reikšmių tarp kurių susipainiodavau. Žvelgdama žmogui į veidą, bandžiau jį skaityti tarsi knygą, bet mano pačios knyga buvo parašyta kita kalba. Ir vis tik bendravimas su kitu žmogumi akis į akį nekėlė pernelyg daug rūpesčių. Tačiau, kai vienu metu būdavo atversta daug knygų, kai reikėjo bendrauti žmonių ratelyje, aš užversdavau saviškę knygą - nebegalėdavau dalyvauti pokalbyje, sekti jo dinamikos, man būdavo per sunku apdoroti vienu metu kelių žmonių veiduose atsispindinčias emocijas, balso tonus, gestus - jų tiesiog būdavo per daug, jos mane emociškai sutraiškydavo.
Bet, kas tada aš esu? Žiniasklaidoje galėjai matyti daugybę neurologinių sutrikimų vardų, nes pagaliau bandėme pasivyti ne tik Vakarų ekonomiką, bet ir jos požiūrį į žmones. Bipolinis sutrikimas, šizofrenija, potrauminio streso sutrikimas ir dar daug kitų. Niekas nebuvo panašu į mane. O aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (ADHD)? Mane būtų galima apkaltinti nebent neaktyvumo sutrikimu jeigu tik toks būtų. Pasiekiau savo paieškų akligatvį.
Pajudėjo kitas tiesos paieškų frontas. Po ilgos nesusipratimų ir nesusikalbėjimų virtinės darželyje pagaliau buvome nukreipti į pedagoginę psichologinę tarnybą. Prieš patenkant pas specialistus reikėjo išlaukti kelis mėnesius trunkančioje eilėje. Galvoje sukdavosi mintys, kurios neleisdavo nei susikaupti darbe, nei užmigti vakare. Po vizitų pas skirtingus specialistus laukė dar ir ilgas išvadų laukimas. Ir pagaliau mus pasiekė visiškai man netikėtas, stulbinantis, gluminantis atsakymas: aktyvumo ir dėmesio sutrikimas. Tik tada pabandžiau detaliau įsigilinti, kas gi iš tiesų slepiasi po ta keturių raidžių ADHD koduote. Kuri pasirodė visiškai klaidinanti, nes atrodė it kažkas, kas regis tik suteikia žmogaus gyvenimui kažkokių “linksminančių” prieskonių, bet iš tiesų slėpė gana rimtą problemą. Ir staiga, kažkas tarsi ėmė baksnoti pirštu į mano ir kitų mano giminės atstovų charakterio savybes: lengvai emociškai susierzinantis, be galo emociškai jautrus, nekantrus, pertraukinėjantis pokalbius, užmaršus, negebėjimas baigti darbų, lengvai išsiblaškantis, pirma sakantis, o po to galvojantis, nepaklusnus…. ir tas sąrašas tęsėsi be galo dėstydamas į lentynėles visa, kas aš esu. Ir vėl it pagal kažkokį neuroįvairovės dėsnį - šis sutrikimas pasireiškė skirtingai vyrams ir moterims. Moterys iš tiesų nepasižymėjo fiziniu hiperaktyvumu.  
Ech ta evoliucija su savo atsitiktinėmis mutacijomis. Kurdama labiausiai Žemėje prisitaikiusį žmogų, ji išmargino mūsų odą skirtingais atspalviais, nudažė plaukus įvairiomis spalvomis, suteikė skirtingus žvilgsnius, vienus padarė aukštus, o kitus žemus, vienus kresnus, o kitus liesus. Ir kažkodėl klaidingai suvokdavau, kad visi mūsų skirtumai tik mūsų paviršiuje. Mutacijos žaidė ir mums sunkiau apčiuopiamame ir suvokiamame mūsų kūnų viduje: žiūrėk gi kažkieno kūne širdis plaka ne kairėje, o dešinėje pusėje. Žaidė mutacijos ir su visa sudėtinga mūsų nervų sistema bei akimi neregimomis cheminėmis reakcijomis, kurios mus verčia mylėti, džiaugtis, bijoti, pykti…ADHD turinčio žmogaus smegenys iš principo dirba kitaip nei neurotipinio žmogaus smegenys: jos negali užslopinti nereikšmingų dirgiklių. Tokiam žmogui yra sutrikusi pasitenkinimo sistema, lemiama laimės hormonų - jam sunkiau pajausti pasitenkinimą, džiaugsmą. Tad taip, lyginant su ADHD turinčiais žmonėmis, neurotipiniai žmonės iš tiesų yra kažkokie tai džiaugsmingi. Ir regis taip žaismingai skambantis neurologinis sutrikimas, jį turinčiuosius neretai nuveda priklausomybių, atskirties keliu, pasmerkia būti patyčiu objektu, gyventi nuolatiniame strese taip niekada ir nepajaučiant džiaugsmo, kęsti depresiją.