Nūnai daug kalbama apie autizmą. Kaip apie dar vieną baubą. Lyg ir be to nebūtų kuo pagąsdinti mūsų patiklią visuomenę. Pasidomėjau daugiau tuo „žvėrimi“ ir aš. Ir nustebau, nieko ypatingo tame neradusi. Na bent jau jokios baisios ligos ar psichinio sutrikimo, kaip dauguma tai vertina, čia tikrai nėra. Velnias ne toks baisus, kaip jį piešia žiniasklaida. „Jie čia ateina tam, kad suformuotų tavo nuomonę“, teisingai pastebėjo mūsų tautos dainius. Gerai, kad ir pozityvių pokyčių mumyse yra. Kritinis mąstymas. Mano giliu įsitikinimu, tai yra vienas iš „vaistų“, galinčių išgelbėti pasaulį. Norėtųsi, kad kuo daugiau žmonių jį atrastų ir išsiugdytų. Ir mažiau tikėtų viskuo, kas užrašyta arba pasakyta. Labai atsakingai galiu pasakyti, jog oficiali statistika tikrai meluoja. Ko gero, ji kalba apie šimtaprocentinius autistus, su simptomais, plika akimi nesunkiai įžiūrimus. Net ir tiems, kurie niekada apie autizmą negirdėjo ir nesidomėjo. Kitu atveju turiu pripažinti, jog daugiau ar mažiau autizmo spektrui priskiriamų nukrypimų turime kas antras - jei ne kiekvienas. ir nėra čia kuo baisėtis ar nustebti. Žiniasklaida eilinį kartą mėgina išpūsti burbulą iš nieko. Ar mums neužteko Covido? Kai dauguma „susirgusių“ mirė vien iš baimės. Visos ligos prasideda galvoje. Tad gal pradėkime mąstyti ir pasidomėkime daugiau dalykais, kuriais mus bando pagąsdinti. Juo labiau, kad ir informacija dabar daug labiau prieinama negu aksčiau.
Velnias baisesnis nei jį piešia žiniasklaida. Visas blogis yra galvoje, kuomet protas tampa žmogui priešu, o nuoga akimi to žvėries galite ir nematyti, nes jį turinčiam žmogui 5 minutės normalaus, savaime suprantamo funkcionalumo gali reikalauti visų įmanomų jėgų.
Prieš gerą dvidesimtį metų- žurnaluose buvo itin populiari tema- "ateinantys kitokie - lietaus žmonės". Jie buvo visada- tik dabar gyvename unikaliame laike- kai galim atidžiai pazvelgti į arčiau esantį kiekvieną zmogų.
Atskiros temos reikėtų suaugusių autizmui.
Aciu, kad domitės ir pasidalindama skatinate diskutuoti.
Smagu, kad svarstote apie neuroįvairovę. Apie labai daug dalykų galima turėti savo nuomonę (teigiamą, neigiamą, neigiančią, abejojančią), bet labai paprasta apie kažką svarstyti remiantis ribotu skaičiumi patogių faktų, o kai kam tai yra jų gyvenimas - vienas didelis kasdieninis baisus faktas.
Jūs savo kūrinyje sujungėte dvi problemas: žiniasklaidos patikimumas ir neuroįvairovė. Jas nagrinėti reiktų atskirai, kad neišplauktų iš pasvarstymų išvada, kad jei žiniasklaida nepatikima, tai vadinasi neuroįvairovė neegzistuoja, nes sužinojau apie ją iš žiniasklaidos.
Iš jūsų kūrinio išplaukia kita tema: kaip žmogui, kuris pagaliau suprato, kad žiniasklaida yra įrankis valdyti jo nuomonę, požiūrį į tam tikrus dalykus, nukreipti jo dėmesį nuo svarbių dalykų į kažkokius išpūstus, orientuotis faktų ir informacijos gausoje, atsirinkti faktus, faktų trupinius. Galiausiai kaip kažkuo tikėti. Kaip suprasti, kad štai kažkas pateikto žiniasklaidoje yra tikra. Ir dar netapti niekuo nepasitikinčiu paranojiku. Sėkmės šiame naujame apmastymų kelyje.
Asmeniškai labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje pradedama gana intensyviai kalbėti apie neuroįvairovę. Nors tai dar toks mažutis pirmas žingsnelis.
Ši tema yra labai jautri ir sudėtinga. Netgi lengvi atvejai nebūtinai yra menkniekiai, kadangi neretai žmogaus ar jo šeimos gyvena greta pasireiškia skurdas, priklausomybės, emocinio intelekto stygius ir panašiai. Manau, kad yra daugiau benamių negu elonų muskų.
Labai teisingai rašote, kiekvienas turime turėti savo nuomonę ir dar ne bet kokią, o pagrįsta faktais. Kasdien susiduriu su jūsų nagrinėjamu baubu. Yra vaikas, kuris būdamas 7 metų nekalba, geras emocijas išreiškia garsiais, nevaldomais klyksmais, blogas - kritimu ant žemės ir nesustabdomu rėkimu. Jis nemiega po kelias paras, o paskui miega tiek kiek jam reikia. Jis nevalgo normalaus maisto, tik trapučius ir retkarčiais bananą, neužmezga jokio kontakto su tėvais ar kitais žmonėmis, nesileidžia apkabinamas, paguodžiamas, nepiešia, nerašo, nežaidžia, mėgstamiausias užsiėmimas plėšyti popierių arba mėtyti daiktus ir jis - autistas. Yra vaikas, kuris būdamas 5 metukų skaičiuoja geriau už suaugusį, mobiliojo telefono ir kompiuterio valdyme jam nėra lygių, bet jis nesutelkia dėmesio į kitas veiklas, jį gąsdina garsai, atviros erdvės, gyvūnai ir žmonės, jis nori tylos ir būti vienas, jis valgo viską, bet vis dar nesinaudoja savarankiškai tualetu ir jis taip pat - autistas. Čia tik du pavyzdžiai, nes kiekvienas atvejis kitoks, vieniems tai baubas, kitiems - menkniekis, vieniems tai - diagnozė visam gyvenimui, kitiems tai žavus išskirtinumas, papildomi gebėjimai ir talentas. Rinkimės, domėkimės, susidarykime nuomonę patys.