Buvimas

Kadaise pratraukiau bobą, moterį, panelę,
kalbėjau dalykus, kuriuos norėjo girdėti ji,
ne todėl, kad jaučiau,
o todėl, kad mokėjau kalbėti taip,
kad nugultų ant jos pečių
lyg rūkas po nakties,
sunkus, bet šiltas.


Rankos žinojo kelią,
lūpos melavo neblogai,
bet laikui bėgant,
kažkas manyje ėmė
nebeapsimesti.


Nebelaikiau jos už klubų
kaip už trofėjaus –
pamačiau odą, ne kūną.


Ištemptą,
ploną,
nebelaikančią formos,
tik apgaubiančią viską,
ko nebenoriu slėpt.