Sapnas

Iš sąmonės gelmių, pro hipokampo langą,
Vingelių labirintais ir takais,
Priminęs žiemą ir rudenę drangą,
Atlekia Sapnas smegenų keliais.

„Ar pameni tu rudenio beprasmę meilę? „ —
Šypsodamas piktdžiugiškai paklausia jis.
„O kaip tau pianinas po pilka padange?
Juk juokas jos kaip tikras — ar girdi? „

Ir rodo Sapnas, kaip klavišais,
Baltais, nelyginant vatos pūkai,
Bėgioja pirštai, apsirišę
Tarytum vilnos šaliku žiedais.

O balsas, balsas! Jis kaip šilkas —
Švelnus čiurlena meiliai ir smagiai.
Girdžiu: „Ir dulkės vieškelių dar šiltos,
Tarsi sodybų pelenai. „

O padainavus ji dar juokias,
Šaudo tuo nuoširdžiu žvilgsniu.
Ir šypsaus pats sau kaip pakuokęs,
Gal šypsos ir jinai kartu.

Peilis vėl perveria krūtinę-
Norėčiau vis dėlto paleist tą vaizdą.
„Girdi tačiau ir pameni! „ — varsto vėl Sapnas kakarinę.
Girdžiu, girdžiu ir pamenu, o kaipgi...