Avietės

Liaunas kūnelis nusėtas mėlynių.
Mažučiai delniukai aviečių tankynėj.
Lyg mažas paukštelis uogeles ragauja,
Keturios uogos telpa vaikiškoj saujoj.

Saulėje spindi šiaudiniai plaukeliai.
Baikščios mėlynos akys, tvinksi širdelė.
Kaimynai nežino, o Dievulis aukštai?
Svetimos uogos, svetimi net kvapai.

Lyg avietės kvepiančios – keturios vasaros.
Nematė dar niekad mergaitės plaukučiai
Raudono lyg uoga prisirpusio kaspino.
Dabar jau užaugo, bet nuolat prisimena.
Kaip širdelę sopėjo uogom alkį malšinant.