Molinė pati

Senai senai, kai dar žmonės buvo tamsuoliai ir nežinojo kas už septynių kalnų esti, mažame žvejų kaimelyje gyveno puodžius Baltramiejus. Vertėsi jis labai vargingai, todėl net sulaukęs trisdešimties savo priplėkusios pirkios oru kvėpavo vienui vienas. O ir žmonos susirasti nevalėjo, nes visos smarkiai jam neįtiko. Vienos jam buvo per storos, kitos per plonos, trečios per kvailos, o labiausiai nemėgo protingų, nes pats protingiausias buvo jis pats... Būdas buvo vyrioko aršus, lyg asilo netikėtai gylio sugelto. Dėl nesėkmių keikė orą, grūmojo Perkūnui už per garsiai paleistą žaibą.  Peikė jis kitų puodžių lipdinius, o kartą net kumščiu pagrūmojo į debesis pačiam ponui Dievui... 

Nežinia kieno rankų atsitiko išdaiga padaryta, bet kažkam nejuokais įgrįso Baltamėjaus pagieža... Ir atsiuntė ta jėga vyriokui sapną... Sapnuoja Baltramėjus, kad moteriškas balsas jį prie ežero kviečia ir liepa tam tikroj vietoj molį kasniais kasti. Rasi to molio žiestus puodus jomarke visi žmonės graibstys, o pinigai iš kišenių lyg šiaudai iš perkrauto vežimo kris. Pabudo Baltramiejus ir iki pat ryto prasivartė, užmigt nevaliojo. Vis laukė, kol Saulė nušvies dieną ir jis molio kast galės tekinas bėgti klišomis trumpomis kojomis.

Ir tikra teisybė - rado jis vietą sapne nurodytą! Prisikasė du didžiulius maišus molio... Vos trūkio negavo, kol namo juos trilinkas parvilko. O kol vilko tai taip paiilso, kad grįžęs namo iškart po obelimi atgulė lyg miręs. Tik sumerkė akis ir sapną susapnavo. O sapne toks tyras moters balsas ir sako: „ - Nelipdyk, Baltamiejau, puodų. Geriau nulipdyk sau žmoną, kurios nevaliojai rasti“.

Pašoko, kaip angies įgeltas vyriokas ir puolė moterį lipdyti. Kūną nulipdė iš penkto karto, o veidą keitė gal tuziną kartų, kol galiausiai jam moters veidas įtiko. Ir nors puodžius nebuvo skulptorius, o tik puodus ir ąsočius telipdė, merginą jis nulipdė labai dailią. O tokį šedevrą sukurti pavyko, nes lipdė visą širdį įdėjęs ir jėgų negailėdamas. 
Darbą pabaigė tik vidurnaktį, todėl buvo labai nuilsęs. Krito į savo kinį iš šieno ir bemat užmigo. Tikėjos išgirsti sapne vėl tą malonų moterišką balsą, bet atsibudo tik Saulei jau gana aukštai patekėjus ir saulės zukučius siundant ant miegalių veidų.  Kitame molinės pirkios kambaryje jis išgirdo gražiai grojant dudele.
Labai nustebo, nes savo pašiūrėje gyveno vienui vienas lyg genys mirusios pušies viršūnėj. Atidaręs duris išvydo dailią mergelę ant lovos sėdinčią ir dūdele laibais pirštais grojančia. Ji buvo panaši į nulipdytąją, bet tik dar tuziną kartų gražesnė ir dailesnė. Jos akių spalva buvo nenusakoma, o plaukai švietė lyg Saulė. Tokios gražuolės puodžius kaip gyvas nebuvo regėjęs. 

- Kuo, mergele, tu vardu? - išgąstingai pasiteiravo puodžius.
- Aš vardo neturiu, nes tu jo dar nesugalvojai, bet jei leisi, norėčiau būti Lėja.
- Gerai, vardas nėra šlykštus, aš prie jo galėsiu priprasti. - burbtelėjo Baltramiejus.
- Būsiu tavo pati tol kol mane mylėsi ir gerbsi. Jeigu sutinki tai pabučiuok.
Pripuolė Baltamiejus ir išbučiavo abu žandus bematant, nes tokios gražuolės net sapnuose nebuvo regėjęs. Bus kuo pasipuikuoti prieš kaimynus.
Bet po akimirkos surūgo vyriokas ir ėmė burbėti:
- Pirkia mūsų maža, o papildoma burna - papildomos išlaidos. Nepanašu, kad kokį darbą mokėtum dirbti ir, kad kokia nauda iš tavęs bus?
- Nenusimink, vyre mano, aš tau padėsiu ir mums nieko netrūks. Nueik prie to ežero ir iškask molio. Nulipdyk iš jų maišus pinigų ir ryte juose rasis saujos auksinių skatikų.
Baltramiejus iškart taip ir padarė, kaip patarė pati. Iki vidurnakčio lipdė maišus su pinigais, o po vidurnakčio jo pati iki pirmųjų gaidžių giesmių dūdele keistą melodiją grojo. Ryte vyriokas negalėjo patikėti savo akimis - molinius maišus pakeitė tikri auksinių monetų sklidini maišai. Puodžius juos sėmė abiem saujom ir žarstė po visus kambarius... Ir kuo daugiau pinigų krito ant žemės, tuo daugiau jų radosi. Visus maišus išvertęs Baltramiejus stovėjo savo pirkioje iki kelių įbridęs į auksinių monetų jūrą. Jau kitą dieną nusipirko baltą karietą dvylikos juodų žirgų traukiamą. Nusipirko naujas drapanas ir į rankas pasiėmė odinį botagėlį. Jautėsi Baltramiejus, kaip didžiulis didikas, bet vakarui atėjus ėmė skųstis pačiai:
- Turiu kalnus aukso, bet gyvenu senoje pirkioje. Tokiam turtuoliui ir didikui labiau tiktų gyventi rūmuose.
Žmona paglostė vyrui veidą ir tarė:
- Brangus vyre, o gal norėtum su manimi gyventi jaukioje trobelėje žalio kalno papėdėje, kur šalia tyvūliuotų krištolinis ežeras su nematytomis ir neregėtomis žuvimis, kur mūsų vaikai laimingi bėgiotų gėlėtomis pievomis, o virš mūsų galvų nuolat švietų švelni Saulė?
- Ne, laimės man tai neatneš! Noriu pilies ir tarnų, kurie manęs klausytų ir bijotų.
- Tavo valia, mano vyre, bet visą tai turėsi nusilipdyti pats. Nulipdęs nunešk į norimą vietą ir ten rasis mūsų karalystė.
- Ne mūsų, o mano, nes lipdyti tai aš pats turėsiu, o ne tu...
- Kaip pasakysi... - sutiko Lėja, bet jose akyse sužibo gaili ašara.
Iki vidurnakčio puodžius lipdė rūmus. O, kad būtų kas jam patarnauja, tai nulipdė ir tuziną tarnų. Kad būtų smagiau juos uiti, nulipdė bjaurių bruožų: sukumpusius, didelėmis galvomis, kiaulės akimis, šuns ausimis. Nulipdė net vieną panašią į karalystės karaliaus dukterį - gražią, bet ištysusią, kaip kartis. Dėl pajuokos tik...
Ryte kaimo žmonės stebėjosi per naktį atsiradusiais rūmais. O dar didesnę nuostabą kėlė rūmuose sutikti tarnai, kurių dauguma labiau priminė gyvūnus, nei žmones. O Baltramiejus lamingas vaikštinėjo po karalyste ir vaikė botagu sasvo tarnus. Tarnai jo bijojo ir klusniai vykdė net pačias kvailiausias komandas. Tik baltamiejaus žmona nebuvo laiminga. Ji liūdnai žvelgė ir engiamus tarnus ir vis prašė vyro, jog jis jų neskriaustų, bet tų prašymų puodžius tiesiog nepaisė.
- Žinai, žmona, aš iš prigimties esu kariško būdo. Man reikia eiti į karą.
- Su kuo tu kariausi, brangus vyre?
- Su mūsų karalystės karaliumi. Karalystė yra per maža, kad joje įsitektų du karaliai. Aš nulipdysiu tūkstančius karių, o tu padaryk, kad jie rytoj stovėtų atgiję ir pasirengę kautis.
- Gerai, brangus vyre, bet tik su viena sąlyga. Nulipdyk ir savo širdį.
- Sutarta.
Baltramiejus iki vidurnakčio lipdė savo kariauną. Prieš vidurnaktį prisiminė, kad pačiai žadėjo nulipdyti savo širdį, bet numojo į tai ranka, nes jam moteriškos užgaidos ir prasimanymai visai nerūpėjo.
Vidurnaktį puodžius baigė darbą ir atsigulė į lovą. Žmonos joje nebuvo... Tolimame pilies bokšte pasigirdo graudi dūdelės melodija. Baltramiejus tiesiog pasiuto:
Ji užuot su vyru miegojusi šlaistosi po pilį ir triukšmauja, užmigti neleidžia!
Šoko Baltramiejus į batus, apsirengė auksines drapanas, pasiėmė botagėlį ir pasileido tekinas į pilies bokštą.
Koja išspyrė bokšto medines duris ir rado jame iš netikėtumo nuščiuvusią žmoną.
- Kvaiša, ko čia pypauni su ta dūda kai visi žmonės jau senai miega?!
To pykčio pagautas užsimojo ir trinktelėjo pačiai botagu per veida...  Ir vos tik botagas palietė mergelę ji akimirskniu sustingo ir virto į molinę... Susiūbavo ir aukštielnika krito sudūždama į tūkstantį šukių...  Nustebo Baltramiejus ir net išsigando tokio nutikimo, bet numojo ranka ir sumurmėjo:
- Turiu tiek pinigų, kad devynias daug geresnias į žmonas paiimsiu.
Pasiėmė maišą ir susirinko į jį žmonos šukes. „- Kaip bebūtų - gyvo padaro būtą - reiks palaidot po obelim“ .
Ir vos tik ėmė lipti pudžius laiptais jo kojos susmigo į grindinį, pilies bokštas susvyravo ir nugriuvo ant šono. Palaidojo puodžių storas molio sluoksnis, vos nesutraškė. Visa pilis ir tarnai moliu virto, viskas sutižo. Vargais negalais Baltramiejus išsilaisvino iš molio žabangų ir maišu su žmonos palaikais nešinas tekinom pasileido į senąją gryčią, kur kalnai aukso monetų gulėjo. Bet giliam puodžiaus nusivylimui rado jis pirkią moliu užtvindytą. Iš tos širdgėlos atsigulė po obelimi ir užmigo… O užmigęs susapnavo buvusios žmonos balsą, kuri jam sakė:
- Palaidok mane po šia obelimi ir gyvensi pertekliuje šimtą metų, kol nepasibaigs tau molis iš rūmų radęsis.
Prabudo ryte puodžius ir neilgai pamąstęs iškratė molį iš atsinešto maišo. Ėmė lipdyti žmoną. Baltramiejus buvo įsitikinęs, kad žmonai atgijus ji vėl galės sugrąžinti auksinius skatikus ir rūmus su tarnais. Bet vyriokas žmoną lipdė be meilės ir atsidavimo. Atmestinai ir greitai nulipdyta pati gavosi bjauri senė. 
- Velniai nematė - galės sėdėti pilies bokšte, kad žmonių negasdintų.
Po vidurnakčio nuėjo puodžius į savo guolį miegoti. Už valandėlės, dar net Saulei nepakilus, atsidarė miegamojo durys ir į kambarį įklibinkščiavo senė. Atsigulė ji šalia Baltramiejaus ir pakišo savo šaltas kojas po kaldra.
- Ar čia tu, Lėja? - išgąstingai paklausė Baltramiejus.
- Aš ne Lėja, aš tavo pagieža, kurią nulipdei.
Čiupo senė puodžių į glėbį ir taip stipriai suspaudė, kad iš bamės plyšo Baltramiejui širdis ir akimirksniu pasimirė tas... O senė virto moliu, kaip ir viskas palinkui.
Nuo to karto vietiniai suprato, kad neverta iš toje vietoje rasto molio puodų žiesti, nes visiems lemta sudužti. O tuose puoduose laikomas pienas per minutę sugįžta...
Nuo to laiko tose apylinkėse gimė posakis: “ nauda, kaip iš Baltramiejaus molio”.