Mano ego

Mano ego
Praryta musė —
ne likimas, tik pranašystė.
Ji skrido į burną, kai bėgau
nuo savęs.
Dar buvo arklys.
Spalvos nemačiau —
juodas ar baltas,
tas nebylus šūdo filosofas,
ženklinęs man kelią:
klampų, garuojantį,
šviečiantį rudai kaip pažadas,
kad pasaulis vis dar turi kvapą —
išrašytas mano ant paklodės
po vakarykštės meilės
ir nuovargio nakties.
Makaluojasi jis (tas pažadas) —
lyg nuosava tiesa,
lyg medžių šakos,
siekiančios dangaus
kažko aukščiau,
bet pilnos vėjo.
Tai mano lytinis organas —
nebe geismo žemėlapis,
o švytuoklė,
kuri matuoja, kiek dar liko
troškimo gyventi.
Jis moja tau —
eikime kartu.
Ir aš geriu.
Ne vyną, ne alų —
o prisiminimų suloje
nuskendusią vaikystę,
kur dėdės garažo siena
buvo pažymėta šlapimu.
Kiek daug moku —
ir kiek aukštai
galiu išmyžt...
Mano ego
jau pamatuotas
iki milimetrų.