JIS

Vaikystėje mūsų šeima turėjo nuostabų šunį: jis buvo be galo protingas. Ne, jis nebuvo krimtęs šuniškų mokslų pas kinologus, bet galėdavo atskirti, kuri višta priklauso mūsų šeimai, kuris pakiemiais lakstantis katinas yra mūsų (tad jį apgindavo nuo svetimų katinų). Jis  buvo be galo geras ir ištikimas draugas. Jis suprasdavo, kada tiesiog išeinu į kiemą, o kada išeinu į mokyklą ir kada einu pasivaikščioti į mišką (vos išėjus man pro duris imdavo inkšti, leisdamas suprasti, kad net nebandyčiau išeiti be jo).
Pamenu, kartą per anglų kalbos pamoką reikėjo parašyti kažkokį trumpą rašinėlį. Nepamenu apie ką buvo rašinėlis, bet pamenu, kad rašiau apie savo šunį. Ir kai savo draugo vardą reikėjo pakeisti žodeliu “jis”, aš sustojau. Puikiai žinojau, kad anglų kalbos gramatikoje gyvas padaras, kuris nėra žmogus, turi būti įvardintas žodeliu “it”. Bet mano šuo tai asmenybė, o ne kažkoks “it”. Juk jis - protingas šuo, turintis jausmus. Ir jei jau žmogus turi sielą, tai neabejotinai ir mano šuo ją turi. Šiandien šį dalyką galėčiau paaiškinti eiliniu “pranašų” (turbūt tų pačių, kurie sakė, kad ir bebras yra žuvis, tad yra tinkamas valgis pasninko metu) nenoru būti vegetarais. O pasakęs, kad negalima žudyti ir kad gyvūnas turi sielą, neabejotinai tokiu ir turėtum tapti. Bet anuomet pakako ir mano vaikiškų pažiūrų suraityti sąsiuvinyje žodelytį “he”. Kai buvo grąžinti mūsų darbai, iš viso mano raudonai išmarginto rašinėlio mokytoja pasirinko man pakomentuoti vienintelę klaidą: kad anglų kalboje šuo turi būti įvardinamas “it”, o ne “he”. “Aha, uhu, ” - tik palinkčiojau nedetalizuodama, kad ši taisyklė man yra žinoma ir, suprasdama, kad kovoti su anglosaksiškąja gramatika būtų beprasmis darbas.
Kartas nuo karto vis susimąstau, kiek daug apie mus pasako mūsų kalba. Tautos, kurios gerokai ilgiau buvo krikščioniškos, ėmė ir atskyrė save nuo gyvūnų net gramatiškai. Lietuviai, gerokai ilgiau išlikę pagonimis, išlaikė gramatinę lygybę su kitais Žemės gyviais. Literatūroje vis dar klajoja įsitikinimas apie žmogaus pomirtinį įsikūnijimą į medį. Net mieste gali karts nuo karto pamatyti kokią moterėlę, apsikabinusią medį. Ir vis svarstau, kokia ta pagonybė būtų šiandien, jei geležimi ir ugnimi mums nebūtų atnešta krikščionybė? Ar ji būtų spėjusi taip greitai keistis, kaip įgavusios pagreitį keitėsi technologijos aplink mus. P. Dundulienė rašė, kad pirmiausia deivės ir dievai buvo zoomorfinės būtybės, vėliau įgavo antropomorfinius pavidalus. Kiek laiko užtruko tie pokyčiai? O kiek laiko mūsų tikėjimas būtų turėjęs dabar? Ar yra prasmė iš nuotrupų bandyti atkurti senąjį tikėjimą tokį, koks jis buvo prieš kelis šimtmečius, jei jis šiandien būtų jau visai kitoks, jei tik būtų turėjęs galimybę gyvuoti ir kisti?