Šliužai

Valdutė retai sapnuodavo. Užmigdama kartais ji tarsi iškart įkrisdavo  į gilią juodą nebūties duobę, kartais lengvai  balansuodavo ties nemigos riba, bet visad tuščiai - jokių vaizdų, prisiminimų, artimųjų veidų. Jokių skrydžių kaip jaunystėje.
  Nors galbūt ne. Tikrai ne. Sapnuodavo ji.  Kaip ir visi žmonės, kasnakt. Ir nubudus net kelias akimirkas jusdavo lengvą sapno poskonį, kuris dar net neatmerkus akių išsisklaidydavo, ištirpdavo taip ir nespėjus susivokti, kas čia buvo. Jau priprato, kad karts nuo karto tekdavo išklausyti vyro sapnų serialus, draugių pranašiškas naktines vizijas, pačiai tik kukliai prasitariant, kad ji, Valdutė, tai, matyt, tik miegojo.
Gal ir gerai.
O tą rytą Valdutė pakirdo apimta nenusakomos baimės, kad ji tuoj, tuoj uždus. Dar nepraplėšus akių, sunkiai kvėpuodama moteris po truputį ir su palengvėjimu pradėjo suprast, kad bunda. Pagaliau.
Atsimerkti dar bijojo - o jeigu akis prvėrus ji nepamatys švelniai pilkų savo miegamojo sienų, komodos su kaži kada pradaryta papuošalų dėžute, atremto įveidrodį taip niekad ir nepakabinto paveikslo ir pasenusių veido kremo tūbelių. O jeigu tas glitus, smaugiantis ir nepaaiškinamas pyktis nebuvo sapnas, jei moteris atsimerks ir prie jos kojų vėl bus jie. Prie kojų, po kojomis, visur, kur tik žengtų nors mažą žingsnelį. Daug jų. Neišpasakytai šlykščiai daug.
Visą naktį Valdutė sapne trypė šliužus. Tuos rudus ir juodus, gličius, gleivėtus įsibrovėlius šliužus. Didelius, mažus, iš visų pašalių įkyriai šliaužiančius ant akmenuoto, nelygaus kaimiško keliuko.
Tikram gyvenime ji niekada nematė tokio šių svetimų ateivių kiekio. Gal vienoj vietoj tiek daug to glitėsio nė nebūna - vienas kitas pasirodydavo ar ant trinkelėmis kloto keliuko, ar kur ant pakeltos lysvės bortelio…
Bet Valdutę išgąsdino ne šliužų kiekis, ne. Na daug jų, nesuskaičiuojama galybė. Taip - gličiai gruoblėtų, kaišiojančių savo plonas smalsias antenas, godžių ir nepasotinamų. Ikyriai atkaklių, lipančių vienas per kitą. Vienas ant kito.
Valdutei siaubą kėlė jos pyktis. Tas dusinantintis pyktis, su kuriuo ji trypė ir trypė tuos šlykščius gyvius.  Ją išgąsdino mėgavimasis tuo neapykantos protrūkiu.
Ji greitai pakišo kojas po antklode, nevalingai patrynė pėdas viena į kitą tarsi bandydama nuvalyti svetimos gyvasties purvą . Per kūną perbėgo lengvas drebuliukas.
Net nubudus moteris niekaip negalėjo atsikratyti keisto, tikrame gyvenime nepatirto jausmo - jos kojų pirštai apčiuopia šaltą moliuską ir stipriu nykščio paspaudimu įspaudžia tarp žvyrkelio akmenukų. Slidus gyvis tik susiploja, prasmunka tarp pirštų, bet neištyžta. Valdutė kojos nykščiu, padu tol trina šliužą į akmenuotą gruntą, kol šis pro savo rudą minkstą šoną ar galą išleidžia glitų žarnyno turinį. Tuomet ji imasi kito gyvio, dar kito. Abejomis kojomis, pirštais, kulnimis.
O šliužai-kanibalai, lyg užjutę šviežią jauką, krūvomis lipa ant savo gentainių lavonų ir tampa lengvomis naujomis moters pėdų aukomis.
Valdutė, rodos sulaikius alsavimą, sukandus dantis iki žandikaulių traškesio,  iki tirpesio suspaudus kumščius -  su tokia neapykanta ji traiško ir traiško tuos jai priešiškus moliuskus. Svetimus.

Už lango tik tik brėško ankstyvo rudens rytas. Vyras dar miegojo.
Jau kuris laikas dienomis, o vakarais ypač, moteris nejučiom sustabdydavo savo žvilgsnį ties gyvenimo partnerio žilstančiais smilkiniais, sunkėjančiais akių vokais, gilėjančiomis raukšlėmis burnos kampuose. “Senstelėjo”, - pralėkdavo išdavikiška mintis.
O štai miegodavo vyras kūdikio veidu. Rodos ir rūpesčių raukšlelės išsilygindavo, pailsėjusias akis nebespausdavo vokų svoris. Kiek pravertos lūpos, tylus šnopavimas atrodė tokie vaikiškai nekalti ir nepaliesti amžiaus. Valdutė akimirka su lengva pašaipa pasigėrėjo rytine idile ir nežadinusi vyro tyliai nusliūkino į dušą.
Prausėsi moteris kaip niekad karštu vandeniu. Ir kaip niekad kruopščiai trynė kojų pirštus, padus. Muilino juos vėl ir vėl, tarsi kartu su menamais purvo likučiais bandydama nugrandyti ir naktinio pykčio šleifą.
Valdutę tas sapnas neramino, jis tarsi juoda nuosėda spaudė krūtinę neleisdamas užsimiršti, atsipalaiduoti.
“Kažką jis sako, dėl kažko perspėja”, - be perstojo šmėžavo mintis ar net nuojauta, bet netikinti pranašiškais sapnais moteris tokias neracionalias mintis vijo lauk.
Moteris labai norėjo grįžti į savo kasdienę rytinę rutiną, bet niekaip nesisekė. Ir kavą persaldino, ir sumuštinis kitoks nei įprastai susitepė. Ir vyras ilgiau nei visad pramigo. Net apsirengė ji ne kaip įprastą rytą - užsisegė dukters sijoną. Tą patį, kuris taip ir neatrado savo amžiaus grupės. Dukra susiraukus pareiškė, kad apdaras perdėm “bobiškas”, o Valdutei jis atrodė per daug jaunatviškas, kad galėtų ir ji segėti. Bet šįryt moteris netikėtai pati sau iš spintos nukabino būtent šį aprėdą ir liko savimi patenkinta - dar stebėtinai liekna, grakščiomis kojomis tik tik  apie brandą užsimenanti moteris. Nors kažkuo šįryt patenkinta.

- Oi, daktare Valdone, kokia jūs šiandien ypatinga, kaip mergaitė! Pavydu, pavydu, - tai klinikos administratorė tokiais žodžiais pasitiko Valdutę. Ji vienintelė ir tevadino moterį pilnu vardu. Ji visus vadino pilnais vardais, visus kas rytą pasitikdavo kokiu nors neeiliniu pasisveikinimu. Daugelis šnibždėdavosi, kad taip ši norinti įtikti personalui ir vadovybei, o Valdutei patiko. Juk jeigu kiekvienąsyk kiekvienam randa išskirtinį taiklų žodį, vadinasi jai tai rūpi, vadinasi nuoširdu. Ir šįkart pasveikinimas privertė moterį šiltai nusišypsoti:
- Dėkui, nuskaidrinai rytą. Pasiseks diena, - Valdutei kažkaip palengvėjo, prašviesėjo. Trumpam nuslinko šonan nerimo šešėlis.
Bet diena nesisekė. Viskas lyg ir gražiai klostėsi, be įtampos. Pacientai nekontroliuojamais būriais neplūdo, nebuvo per daug sudėtingi, skaitmeninė erdvė nestreikavo ir nekėlė problemų. Bet.
Bet kažkoks praėjusios nakties šešėlis moteriai vis nemaloniai skrebeno paširdžius, primindamas ir primindamas apie tą glitų sapno įsibrovimą. Vis tvinkt, tvinkt.
Tačiau dienos rūpesčiai, pacientų bėdos ir teisingų sprendimų ieškojimai vakarop tą tvinksėjimą praretino iki niekinio ir prieš pat darbo pabaigą moteris namo ruošėsi jau geros nuotaikos, skaidriomis mintimis, nė neprisimindama apie dar taip neseniai ją kamavusį naktinių nuotaikų slogutį.
- Daktare Valdone, jus prie telefono! Keistai taip… - tai vėl administratorė. Jos skambus balsas niekaip nenuslėpė akivaizdaus nerimo ir rūpesčio.
Valdutė pridėjo prie ausies laidinio miesto telefono ragelį. Valdiškai šaltas, kone robotiškai abejingas balsas,  pasitikslinęs ar tai tikrai Valdonė, pranešė, kad jos vyras toks ir toks rastas automobilyje be sąmonės ir pristatytas į Skubios Pagalbos skyrių.
Moteriai pakirto kojas, nutirpo rankos - banaliai, kaip kiekvienam staiga išgirdus kažką baisaus ir nepataisomo. Tikrai gerai, kad prie administratorės stalelio stovėjo kėdutė - kitaip Valdutė būtų žnegtelėjus ant žemės. Ji dar norėjo kažko paklausti to šalto robotinio balso ragelyje, bet ten jau buvo tik monotoniškas pypsėjjmas.
- Ar nutiko kas, Valdute? Atsiprašau, daktare Valdone, - staiga pasitaisė administratorė, ką tik taip spontaniškai pamiršusi visą oficialumą.
- Man į Skubią Pagalbą reikia. Skubiai… - tas kalambūras nuskambėjo kažkaip absurdiškai, - ten mano vyras. Kažkodėl… - galvoje tik monotoniškai ir įkyriai skambėjo: “Be sąmonės, be sąmonės, be sąmonės”, o akyse - kūdikio veidu ramiai šnopuojantis jos žmogus.
- Jums, daktare, pačiai negalima, aš tuoj, aš nuvešiu… Valdute.

Klinika, kurioje jau daug metų dirbo moteris buvo visai netoliese Skubios Pagalbos skyriaus ir jau po kelioliko minučių Valdutė blaškėsi po laukiamąją salę, bergždžiai ieškodama kur ir ko paklausti apie savo vyrą.
Administratorė, šiaip ne taip pasodinusi kėdėn savo kolegę, labai operatyviai surinko reikiamą informaciją, prisistatė skyriaus gydytojams pati, pristatė ir daktarę Valdonę. Kolegę.
Valdutė buvo įleista ir į skyrių, ir į palatą. Vyras visiškai gyvas ir gana guvus jos laukė ligoninės lovoje. Pusiau sėdom ir su šypsena. Tik akys. Akys žvelgė lyg iš kažkokios gelmės, be žodžiais nusakomos išraiškos, tamsios ir neperprantamos. Nepažįstamos. 
Vyras vis atsiprašinėjo, kad nepaskambino - pasimetė kažkur telefonas. Lyg dabar tai būtų svarbiausia naujiena.
Netikėtai atidaręs duris, moterį į koridorių pasikvietė gydytojas.
- Jūsų vyras prašė, kad visas naujienas ir diagnozes jums praneščiau aš. Tad aš ir netempsiu - atlikę visus šiandien prieinamus tyrimus, jo smegenyse aptikome auglį. Greičiausisi piktas. Taip, jis neabejotinai piktas, - gydytojas kalbėjo aiškiai, užtikrintai, bet negąsdinančiai. Minkštai ir su užuojauta, - jūsų ir mūsų laukia ilgas kelias. Sunkus. Kareivio kelias.
Valdutė staiga pajuto pyktį ir neapykantą. Tuos pačius. Jos kojų tarpupirščiuose tiško glitūs ir slidūs šliužai. Moteris juos traiškė, mindė kojų nykščiais, kulnimis. Vieną po kito. Svetimus, įsibrovėlius.
Kaip karys.