Girta žiema

„Geležine širdie, gal tu per ilgaiii tolimų žvaigždžių dulkes ragavaiiii…“ - susiglaudę dainuoja Nika ir Zigmas kartu su Mamontovu, o man paširdžiuose truputį sugelia pavydas tokio jų artumo.

Šįvakar pasisėdėjimas vyksta pas mane. Vaišinamės suneštiniais užkandžiais ir gėrimais, klausomės muzikos, kalbamės - kuriems iš mūsų paskirti nauji vaistai, kas pradėjo lankytis pas naują psichologę, kaip jaučiasi tie, kurių „kadencija“ stacionare pasibaigė ir tie, kurie vėl bandys „gyventi be tablečių“.
Nauji antidepresantai šią savaitę buvo paskirti man, todėl vos išgėrus porą alaus suvokiu, jog jau klūpau prie šiukšliadėžės, šalia tupi mano ryžas katinas, o viskas aplinkui dvokia mano skrandžio ex-turiniu.

- Nesiparink, viskas jai bus gerai, aš palauksiu, kol atsičiūchins ir išsikviesiu taksi, - girdžiu Zigmo balsą iš koridoriaus, ir uždaromas buto duris. Grįžęs į svetainę Zigmas paleido Foje – „Vieną kartą Paryžiuj“, ir atidarė vyno butelį.
- Aš tikrai daugiau nebegersiu, - iškošiau ir užsidariau vonioje.
- Gerai gerai, eik miegot. Pabaigsiu butelį – varysiu namo.

Išgėriau keturias stiklines vandens, nusiprausiau veidą, ir nepersirengusi nuslinkau į lovą. Kojūgalyje susirangęs snaudė katinas. Zigmas tyliai įslinko į miegamąjį, tačiau besiguldamas šalia manęs prispaudė katiną ir šis kniaukdamas pabėgo į kitą kambarį.
-Ką čia darai? - suniurzgiau.
-Nieko, tik noriu pagulėti apsikabinęs tave.
Girta galva naiviai pagalvoju, jog gal tai ir visai nieko, apsiverčiu ant kito šono ir nieko nesakau.
Zigmas pradeda glostyti mano kūną per drabužius. Tada apverčia mane ir lenda bučiuotis.
Užuodus jo burną, smirdinčią cigarečių ir alkoholinių gėrimų mišalu, suvokiu, kas vyksta ir, sukdama galvą į šalį, sakau NE.
- Davai, neapsimesk, kad nepatinka. O gal tave paimti jėga, juk sakei kad domina sado-mazo? - Zigmas slenka į viršų ir atsisėda ant mano krūtinės taip, kad jo klynas atsiduria visai prie mano veido.
- Atstooook, debile!!! - muistausi ir šaukiu, kol jis nulipa nuo manęs.
- Gerai gerai, tik pabandžiau, nepyk, juk abu esam pritvoję. Varau namo.

Ryte atitraukus užuolaidas stebiu baltą daugiabučio kiemą, o sniegas nesiliauja kritęs. Atidarau langą. Kvėpuoju šalčiu, klausausi apačioje sunkiai besikuriančios kaimyno mašinos garsų.
Ant stalo, tarp tuščių skardinių, butelių ir nešvarių lėkščių, randu lapą su mėlynu tušinuku nupiešta gėle, o kitoje lapo pusėje – Tito ranka užrašyti skaičiai, formulės ir pavadinimas: „Kiek trunka kritimas iš septinto aukšto“.

„Kai taip šalta, mašinos genda, o sielos – gyja“ – rašau savo Feisbuko sienoje, nes labai noriu tuo tikėti.