Visatos suvesti (1)

Horizonte jau kyla Aradė, sklaidydama prieblandą dykumoje. Pajuntu kaip į kaukės nedengiamas veido dalis dvelkteli karštas vėjas. Turiu keturias valandas iki dykumoje pasidarys nepakeliamai karšta. Apsidairau. Čia smėlis susiplūkęs tarsi į plutą, tik toliuose Aradės apšviestos kopos sminga į rausvėjantį dangų, birdamos į tolius kartu su vėju. Kairiau, dešiniau ir už manęs matau akmenynus, apaugusius retais krūmokšniais. Giliai įkvepiu oro ir girdžiu kaip nugurgia kaukės filtrai praturtindami orą deguonimi. Pajuntu lengvą sieros kvapą, kuris praėjo pro filtrus. Lengvais šuoliais nubėgu artėliau kairėje stūksančio akmenyno ir vėl giliai įkvepiu. Pajuntu stipresnį sieros kvapą. Taip, sukirba džiaugsmas širdyje - regis šis rytas bus sėkmingas. Žinau, kad ten, kur kaupiasi sieros turtingos dujos, formuojasi ir supuro kristalai. Atsargiai žengiu tarp uolų, žingsnis po žingsnio, atidžiai apžiūrėdama kiekvieną lopinėlį smėlio, kiekvieną lopinėlį uolų. Netikėtai pro kojas kažkas greitai šmėsteli. Krūpteliu. Nepaisant viso savo susikaupimo aš laiku nepastebėjau kamuzo driežo. Jo kūnas žalsvai blizgus kaip dykumos smėlis, o galvą juosia supuro kristalų geltonumo skiauterės su juodais dryžiais. Jei būčiau jį užmynusi, jis gindamasis savo aštriais dantimis būtų perkandęs net karščiui atsparius dykumos batus ir į mano pėdas susmigę dantys paleistų nuodus į mano kraują…Kraujas mano gyslose pradėtų krešėti. Pirmiausia nebegalėčiau valdyti kojų pėdų, tada kelių, klubų…galėčiau gulėti atsirėmusi į uolą ir laukti kol nuodai pasieks širdį…viso kelios minutės…ir jokio priešnuodžio. Šiandien man pasisekė. Bet dykuma ne sėkme pasikliaujantiems, o tiems, kurie jaučia dykumą, pulsuoja kartu su ja, supranta ją ir lašo vandens vertę joje.
Vis dar žvelgiu į smėlį po kojomis, po truputi bandydama atgauti kvapą. Tarp suplūkto smėlio pastebiu biraus smėlio dėmę. Tai štai ką veikė čia kamuzo driežas! Pasiimu šluotelę ir pradedu atsargiai šluoti birų smėlį, tikėdamasai rasti lobį po smėliu. Pora minučių darbo ir duobelės dugne išvystu šešis juodai žalius kiaušinukus. Šiuos kiaušinukus sudėjęs driežas galėjo mane akimirksniu pribaigti, o jo sudėti kiaušiniai gali padėti man išgyventi. Burnoje kaupiasi seilės. Atsistoju ir lėtai apsidairau į visas puses. Jei dragoro akivaizdoje suvalgyčiau kamuzo driežo kiaušinius, jis, apimtas pykčio, galbūt išplaktų mane rimbu, o gal vožtų savo žvynuotu delnu per veidą, suknežindamas žandikaulį, o kaulų atplaišos susmigtų man į smegenis. Jam liktų tik mano konvulsijų tąsomą kūną sušerti kamadui. Ne, aš viena. Tik Aradė kyla aukščiau virš kopų. Bekraštėse blizgaus žalio smėlio platybėse, it trupinių pribarstytose uolų, aš esu viena…nematyti nei dragorų, nei žmonių. Pasilenkiu prie kiaušinių, išdžiūvusioje burnoje kaupiasi seilės. Mano šešėlis krenta ant juodai žalių kiaušinukų. Įsidedu burnon vieną kartu su visu minkštu, bet odiškai tvirtu lukštu, ir sutrinu liežuviu. Drėgmė maloniai suvilgo išdžiūvusią burną. Atleisk man, kamuzai, bet tavo kiaušiniai man reikalingi, kad galėčiau išgyventi.
Lėtai tiesiu ranką antro kiaušinio link, bet pastebiu prie savo šešėlio prisišliejusį kitą šešėlį, kuris vis auga. Virpulys nubėga visu kūnu. Žinau, kad tas, kurio šešėlį dabar matau, savo gyvatišku liežuviu pagauna kiekvieną molekulę, nuskriejusią su garuojančiu prakaitu nuo mano kūno, kiekvieną molekulę, kurią iškvepiu. Jis užuodžia mano baimę. O aš iš visų jėgų bandau suvaldyti savo baimę…Šluotele atsargiai užžeriu smėlį ant likusių kiaušinukų, apsimesdama, kad nematau dragoro atjojusio čia ant milžiniško kamado driežo. Atsistoju ir bandau apsimesti, kad vis dar nežinau, kad dragoras šalia.
-Kiek? - išgirstu storą, it griaustinis griaudintį, dragoro balsą.
Baimė kiek atlėgsta - jis nepastebėjo mano nusikaltimo. Atsisuku į dragorą, bet nepakeliu akių iki jo drakoniškai ant ilgoko kaklo įsodintos galvos su šešiais trumpais ragučiais. Dragorai negali pakęsti, jei vergas drįsta pažvelgti jiems į akis.
- Dar nei vieno, šeimininke, - nuolankiai atsakau ir linkteliu. Žvelgiu į jo stambias žvynuotas rankas. Ant pirštų matau grubius randus. Vos išsiritus dragoriukui, jo tėvai suplėšo plėves tarp pirštų, kad šios vėliau netrukdytų valdyti ginklų ir įrankių. Paprastai lieka tik maži randeliai, bet šio dragoro rankos subjaurotos grubių randų, kurie liko įsimetus infekcijai po plėvių sudraskymo. Žinau tik vieną dragorą su tokiais randais ant pirštų ir keliantį baimę net patiems dragorams: priešais mane raitas ant kamado driežo sėdi pats supuro gildijos kapitonas Hahranas.
Sutrata griaustinis Hahrano krūtinėje, išduodamas jo nepasitenkinimą. Pakeliu akis link oranžinės, tamsiai raudonomis dėmėmis išmargintos, pūstos dragoro krūtinės. Ji virpčioja, o nuo jos vis dar sklinda tratantis griausmas. Kad ir kokiais rūbais rengiasi dragorai, krūtinė visada lieka apnuoginta - jiems ji - jų galios simbolis ir grožio šaltinis. Jaučiu, kaip baimė nubėga kūnu, sustangdindama raumenis, bet vistik išdrįstu pakelti akis aukščiau link Hahrano veido. Pro jo šnerves, palydėdamas tratesį krūtinėje, veržiasi garas, nunešdamas sieros dvoką link manęs. Pabandau įveikti iš baimės sustingusius raumenis ir nusilenkti žemiau.
Čia supurų nerasi, - uosdamas orą prabyla Hahranas. Pakelia ranką ir mosteli randuotu pirštu link kito akmenyno. - Eik ten.
Taip, šeimininke, - nusilenkiu ir pasileidžiu šuoliais link nurodyto akmenyno, sekama įkandin iš pažiūros nerangaus kamado, bet išties labai greito gyvūno. Dragorai ne tik jodavo kamadais prižiūrėdami vergus, bet jie jodinėdavo jais po dykumą ir savo malonumui.
Taip, dragoro uoslė neapgavo. O kaip gi galėtų! Vos priartėjus prie nurodyto akmenyno vėl sugargaliuoja kaukės filtrai ir girdisi retas tylus pypsėjimas, įspėjantis mane, kad šiame akmenyne nuodingų dujų koncentracija viršija leistinas normas. Apsigręžiu ieškodama, kur šiuo metu kamadu jojantis Hahranas, ir matau juos sustojusius priešais akmenyną. Dragoro veidas apnuogintas - jam nekenkia šios dujos, jam nekenkia dykumos karštis, jam nekenkia jokie nuodai, egzistuojantįs šioje planetoje. Vikriai nardau tarp uolų ir netrukus pastebiu geltonomis apnašomis apaugusią uolą. Imu kastuvėliu nukasinėti smėlį aplink uolą ir šluotele vis nužeriu artimiausią smėlio sluoksnį prie uolos. Na štai ir pirmasis mano šios dienos supuro kristalas. Kuo atsargiau nušluoju smiltis nuo jo ir atsargiai nulupu nuo uolos.
Paduok jį man, - ramiu griaudinčiu balsu sutrata dragoras, stovintis visiškai man už nugaros.
Kiek galėdama aukščiau iškeliu abejomis rankomis supuro kristalą į viršų, nuolankiai nulenkdama galvą ir tikėdamasi nesuerzinti Hahrano. Dragorai kone dvigubai ūgiu lenkia žmones, o Hahranas išskirtinai didelis ir stambus patinas. Paėmęs supuro kristalą Hahranas susigrūda jį sau į giliai gerklėje esančią ertmę. Sutrata ir suvirpa jo gražioji krūtinė, jis nusuka galvą nuo manęs ir paleidžia iš gerklės poros metrų ilgio garų šleifą. Mano kaukė pradeda pypsėti didesniu dažniu, perspėdama apie itin padidėjusią nuodingųjų dujų koncentraciją ore. Nespėjęs išsisklaidyti šleifas sprogsta ir liepsna nusvilina greta augantį krūmokšnį. Apstulbusi žvelgiu į apanglėjusį krūmokšnį ir atitokstu tik tada, kai dragoro balsas vėl sugriaudėja:
- Eik toliau ieškoti, - ir Hahranas visu savo masyviu kūnu, neskleisdamas nė garselio nužingsniuoja link akmenyno pakraštyje palikto kamado.
Mano pirmasis šiandien rastas supuro kristalas taip ir nepateko į apskaitą, pranykęs Hahrano gerklėje. Net pats gildijos kapitonas įsigeidė neapskaityto kristalo, vietoje to, kad mokėtų už jį į dragorų imperatoriaus iždą. Dėka šio kristalo jis galės spjaudytis nuodingomis sprogiomis dujomis gal mėnesį, o gal kelis. Vadinasi vis dar turiu rasti dešimt kristalų, kad įvykdyčiau dienos normą, ir neturėčiau bėdų gildijoje. Netrukus randu kitą geltonomis apnašomis apaugusią uolą ir, nukapsčiusi smėlį, randu traputį supuro kristalą. Įdedu jį į lipnią apsauginę masę, kad nesubyrėtų. Toliau klaidžioju tarp uolų ieškodama geltonų apnašų.
Aš vėl viena bekraštėje dykumoje. Dauguma žmonių nekenčia darbo dykumoje, o aš myliu dykumą, taip kaip tik galima mylėti pabaisą, galinčią tave bet kurią akimirką praryti. Tik likusi dviese su dykuma aš pajuntu keistą laisvės jausmą. Taip, žinau, kad galiu žūti bet kurią akimirką, bet taip nutiktų, jeigu AŠ padaryčiau klaidą, o ne pasipainiočiau ant kelio dragorui, kurio nuotaika šiandien bloga, o gal jam pasirodė, kad nepagarbiai pažvelgiau į jį. Tik čia, tik likusi dviese su dykuma, aš pati valdau savo likimą.

***

Visatos platybėse it maža bereikšmė dulkelė ramiai sklendė klajoklių hadamėjų laivas. Šioje dulkelėje galėjo patogiai gyventi ir užsiauginti sau maisto keli šimtai žmonių. Priekinėje viršutinėje erdvėlaivio dalyje - valdymo centre darbą pradėjo penktoji pamaina.
Piksai, Mazima, kaip šiandien dangus? - priėjęs prie pilotų pulto pasiteiravo pamainos kapitonas Darnelis.
Ramu, vade, - jau baigusi visų daviklių ir radarų patikrą pilotų pulte pranešė Mazima. - vado Ozino pamaina taip pat pranešė neaptikusi jokių pavojų keliančių kūnų erdvėje. Pora valandų neturėtų būti jokių nesklandumų.
Darnelis nužingsniavo erdviu valdymo centru link kartografų-technikų pulto. Aksatelis neramiai muistėsi savo kėdėje ir neišlaukęs vado užklausos išpoškino:
Vade Darneli, nuo mūsų praėjusio budėjimo jokių naujų objektų žemėlapiams neaptikta. Prašau leidimo pertraukėlei.
Greta pulte sėdinti Arzi prunkštelėjo, bet susivaldė ir nutaisė rimtą miną. Darnelis suraukė antakius, ir jo jau ir taip raukšlelėmis paženklinta daug regėjusio keturiasdešimtmečio hadamėjaus kakta dar labiau susiraukšlėjo.
Aksateli, kiek tau metų? - tėviško rūpesčio gaidele paženklintu balsu paklausė Darnelis.
Dvidešimt…vade…-vietoje laukto atsakymo netikėtą klausimą išgirdęs Aksatelis sustingo savo krėsle.
Kiek mūsų laive šiuo metu gyvena žmonių? -tęsė keistųjų klausimų seriją pamainos vadas.
Trys šimtai tris…keturiasdešimt pe.. devyni…-jau nuleidęs akis ir surimtėjęs išmykė Aksatelis.
Trys šimtai penkiasdešimt vienas. Nei vienu daugiau, nei vienu mažiau. Kiekvienas iš mūsų, vos įžengęs į valdymo pultą, tampa atsakingas už kiekvieną iš šių gyvybių. Jūs jau vyras, kartografininke-technike Aksateli, o ne vaikas. Skiriu jums papildomas dvidešimt darbo valandų ūkio skyriuje, kurias įvykdysite per artimiausius tris mėnesius. Tikiuosi sodininkaudamas turėsite daugiau laiko apmąstyti kiekvieno iš mūsų darbo svarbą ir atsakomybes. Į kitą pamainą atvykite pasiruošęs atlikti savo pareigas.
Stojo tyla. Aksatelis surimtėjęs ir sukandęs lūpas minutėlę iškentėjo tylėdamas, bet galiausiai tyliu nusikaltusiu balsu kreipėsi į Darnelį:
Vade…prašau leidimo pertraukėlei…
Darnelis linktelėjo ir Aksatelis kone bėgte išbėgo iš pulto. Pamainos vadas įsitaisė kartografų-technikų pulte sėdynėje greta Arzi ir ėmė sklaidyti žemėlapius ekrane.
-Tėve…
-Pamainos vade, - vis dar griežtu balsu pataisė Darnelis kalbėti bepradedančią merginą.
-Pamainos vade, - tęsė Arzi. - Vis dar sugedęs vienas šatlas kairiąjame angare. Gedimas vandens garų rinktuvų sistemoje pataisytas.
-Gerai, technike-pilote Arzi. -toliau žemėlapius vartė vadas. Nors visi žmonės laive buvo viena didelė darni šeima, valdymo pulte buvo laikomasi senųjų kariškųjų tradicijų.
-Vade, kadangi nenumatoma jokių trikdžių, prašau leidimo pabendrauti su tėvu.
Kažkur akimirksniu išgaravo visas Darnelio griežtumas ir jis nusijuokė, linktelėdamas galvą.
-Tėve, Aksas ne dėl savo kaltės taip pasielgė: vaikinai iš ūkio skyriaus juokais jam kažko primaišė į maistą…jis visą dieną skundžiasi pilvo skausmais…Ir tiesą sakant, bijau, kad jam skirta bausmė gali būti net pavojinga. - nusijuokė Arzi.
-Tai yra jo atsakomybė išvengti tokių pokštų ir atlikti savo pareigas.
Arzi suprato, kad tėvo nuomonės apie Aksatelį nepakeis, tad tylėdama tikrino įvairių daviklių rodmenis ekranuose.
-Sapnavau labai keistą sapną, -nejaukią tylą pertraukė mąslus Arzi balsas. - Dar niekada nieko panašaus nebuvau sapnavusi. Sapne aš buvau visai kita moteris. Nemačiau jos veido, bet žinau, kad aš sapne buvau ne ta aš, kurią matai priešais save…Tas sapnas buvo toks tikroviškas, kad iki šiol jaučiuosi taip, lyg viskas būtų vykę iš tiesų. Aš buvau dykumoje ir jutau jos karštį. Aš jutau tos moters baimę, troškulį, alkį. Jutau jos kūno lengvumą, šuoliais bėgant per dykumą… Mačiau keistos rasės vyrą, jojantį milžinišku driežu. Aš… aš buvau vergė, kurios likimas nuo jo priklausė…
Darnelis liovėsi žvalgęsis po žemėlapius ir susimąstė. Nužvelgė naivų šešiolikmetės Arzi veidą, jos pagarbiai į jį žvelgiančias akis, laukiančias kažkokio išmintigo atsakymo.
-Kartais Visata kalba su mumis per sapnus. Ne visada lemta mums suprasti, kodėl ji mums leidžia žinoti tai, ko regis neturėtume žinoti. Kartą ji ir man atsiuntė nepamirštamą tikrovišką sapną.
-Tėve, tu taip pat sapnavai, kad esi kažkas kitas?
-Ne. Aš tada turbūt buvau šešiolikos kaip tu dabar, gal jaunesnis. Susapnavau merginą, gyvenančią kitame hadamėjų laive. Aš ją pamilau…pamilau Visatos man atsiųstą sapną. Po savaitės mūsų laivas sutiko kitą hadamėjų laivą. Ir aš ją pamačiau…visiškai tokią, kokią mačiau sapne: su lengvute besiplaikstančia suknute ir ilgais kaštoniniais plaukais krentančiais jai ant pečių.  Žinojau, kad tai ji bus išrinkta mano nuotaka. Visata leido man ją pasirinkti ir pamilti anksčiau nei laivų kapitonai nusprendė, kad mes skirti vienas kitam. - Darnelio mintys nuklydo toli į jo jaunystę, į tuos metus,  kuriuos praleido kartu su žmona. - Man taip jos trūksta…Per visus tuos trejus metus nebuvo nė dienos, kad jos nesiilgėčiau…
-Ir man jos trūksta, tėve…
-Nežinau, kodėl Visata atsiuntė tau tokį keistą sapną. Nežinau ar tai žinutė iš tavo ankstesnių gyvenimų, ar būsimų. Nežinau ar tai susiję su dabartimi. Bet galbūt šis sapnas pakeis tavo likimą kažkokiu būdu, kaip manasis sapnas pakeitė manąjį… Visata man leido patirti meilę…
Supypsėjo daviklis Arzi pulte. Jos pirštai greitai bėgiojo ekrane tikrindami radarų, detektorių, kirmografų duomenis.
-Vade, kirmografas detektavo fotonų srautą, kuris galėjo atsklisti čia iš kirmgraužos, - pranešė Arzi, kaip tik tuo momentu kai prie kartografų-technikų pulto grįžo Aksatelis.
-Kaip tavo sveikata, Aksateli? Ar galėsi saugiai valdyti Šatlą? -pasiteiravo vadas.
-Taip, vade. Jokių problemų.
-Skrisite kartu su Arzi. Jai reikia tobulinti pilotavimo įgudžius. Piksai, Mazima, likite pilotuoti namų erdvėlaivio ir iškvieskite techniką iš kitos pamainos į kartografuotojų-technikų pultą. Aš prižiūrėsiu kartografuotojo pultą.
Aksatelis su Arzi išskubėjo į šatlų angarą.