Pokalbis

Klausiu:
- Kaip gyveni?
Atsako:
-Gyvenu iliuzijų pasaulyje.
Kaip gera ten pabėgti.
Ten aš – graži. Mano veidas be raukšlių, neturiu antsvorio. Esu jauna.
Sukūriau pasaulį – ir apgyvendinau jame žmones.
Jie tikri. Gyvena tikrame pasaulyje – arčiau ar toliau nuo manęs.
Bet iliuzijų pasaulyje – jie mano apgyvendinti.
Ten jie turi kitokius vaidmenis, kitokią reikšmę man.
Dažniausiai – jie mane myli, žavisi, priima. Be pastangų, be abejonių.
Iliuzijų pasaulyje linksma.
Nors oras toks pat kaip už lango, vis dėlto ten – šilčiau. Jaukiau. Ramiau.
Kartais, darydama įprastus darbus, tiesiog sklendžiu ten.
Manęs vis klausia: „Ar girdi mane? “
Aš – kitam pasaulyje.
Užtrunka kelios sekundės, kol grįžtu.
Bet nieko negirdėjau.
Sunku būna, kai pavargstu. Kai susergu. Kai protas išskaidrėja ir išgrynina tikrovę.
Mintys tamsėja, grimzta.
Realus pasaulis įsiveržia grubiai.
Tada iliuzijos krinta.
Tie, kurie mano vidiniame pasaulyje žiūrėjo su šiluma – tikrovėje žiūri pro šalį.
Pusė svajonių – tuščios. Kitos – net neegzistuoja.
Tada, nors už lango pavasaris, viskas tampa pilka.
Suprantu – reikia traukti savo psichologinę sveikatą į „taisykla“.
Emocinė sveikata tampa svarbesnė nei bet kada.
Psichologinis atsparumas – išgyvenimo įrankis.
Bandau atsispirti. Stotis. Išlaikyti pusiausvyrą.
Bet vilties mažėja.
Ima gėda.
Dėl to, kad leidau sau svajoti. Dėl tų sukurtų pasaulių.
Bet ir... ilgesys.
To lengvumo. Tikėjimo. Savimi. Pasauliu.
Kartais padeda – padėti kitam.
Tai kaip mažytė kibirkštis. Kažkas prasminga.
Kartais – gamta.
Ramybė. Šaknys. Kvapas. Vėjas.
Rutina. Kasdienybė.
Darbai. Žmonės. Planai.
O kartais – niekas.
Tada leidžiu sau liūdėti.
Įeinu į liūdesį.
Ir išliūdžiu.
Ne bėgu – esu jame.
Ir iš to liūdesio kartais ima želti švelnūs daigai.
Meilė.
Vėl ima kurtis tas pasaulis. Svajonių, iliuzijų.
Metams bėgant – personažų tame pasaulyje mažėja.
Tačiau paradoksas – aš ten vis didesnė.
Vis svarbesnė.
Gal pati sau.
Ten aš daug ko siekiu.
Ten leidžiu sau svajoti.
Moku save suprasti. Pateisinti.
Moku būti.
Mažais širdies šarvais apkalu jautrumo plyšius.
Nepasitikėjimo įskilimus.
Ir vėl – pradeda šviesti.
Iki kito rato..

Klausiu:
- Ar turėsite su kuo grįžti namo?
Atsako:
- Taip, ačiū už rūpestį.