Jane 2

Paulius pajuto energiją visu kūnu, visomis ląstelėmis. Tai nebuvo elektros srovė, ne karštis, ne šalčio dvelksmas – tai buvo tarsi vidinis virpėjimas, kuris sinchronizavosi su pačia erdve. Ir tuo pačiu metu jis jautė žemę po kojomis – tvirtą, gyvą, kvėpuojančią. Medžiai buvo kitokie: jų kamienai ploni, bet aukšti, susisukę spirale, tarytum augtų ne į viršų, o aplink laiką. Lapai šnibždėjo žodžius, kurių jis nesuprato, bet jautė, kad jie nebuvo skirti jam pakenkti. O rūko vijos pleveno ore tarsi gyvi padarai – švelniai stebėdamos, klausinėdamos be garso. Jis nebežinojo, ar tai sapnas, ar realybė – ir piremą kartą gyvenime tai neturėjo reikšmės. Nes Jane buvo čia.
Jane žiūrėjo į jį lyg būtų laukusi ne dienas ar metus – o kartas. Ji priėjo tyliai, basomis per rasotą žolę, kuri po jos kojomis trumpam nušvisdavo žalsvu švytėjimu. Kai ji ištarė jo vardą, oras aplink sudrebėjo, o medžiai, atrodė, trumpam sustojo klausytis. Tik tada jis pastebėjo – miškas pasikeitęs. Medžiai nebebuvo platūs ir pažįstami kaip anksčiau. Dabar jų kamienai buvo ploni, augo spirale aukštyn, tarytum lankstytųsi laiko kryptimi. Tai, kas anksčiau atrodė tvirta, dabar buvo gyva, lankstu, reaguojanti.
– Tu jauti? – paklausė ji.
– Čia viskas gyva. Net tai, kas atrodo negyva. Ji palietė artimiausią medį, ir iš po žievės į paviršių iškilo lėtas, švytintis raštas – tarsi medis būtų atsiliepęs, atskleidęs seną žinią.
– Šis pasaulis nėra sapnas. Jis tik nepaklūsta jūsų logikai. Čia veikia dėsniai, kurių jūs nepripažįstat. Energija čia – ne fizika, o valia. Magija, jei taip nori pavadinti. Bet ji gyva tik tada, kai ją jaučia.
Paulius apžvelgė aplinką – viskas alsavo: lapai, rūkas, net akmenys turėjo savo ritmą. Tai buvo pasaulis, kuriame mintis galėjo pakeisti medžio formą. Ištiesė delną - jame pabandė įsivaizduoti liepsną. Sužibo šviesa, nei šalta, nei karšta. Pažvelgė į Jane.
– Kodėl aš? – paklausė jis. – Kodėl aš patekau čia? Jane nusišypsojo.
– Todėl, kad tu išdrįsai tikėti.


Paulius sėdėjo ant sofos, kūną vis dar skaudėjo, bet skausmas nebuvo įprastas – jis buvo tarsi ištemptas tarp šio ir kito pasaulio. Tarsi kažkas jo viduje būtų grįžęs anksčiau už jį patį. Jis paėmė puodelį nuo stalo – seną, nutrintą, su užrašu „Bosas visada teisus“. Kai pirštai palietė rankenėlę, jis išgirdo... gausmą. Ne garsą, ne aidą – atgarsį kažko, kas buvo tik anapus. Lyg stiklas trumpam būtų suvirpėjęs nuo nematomos bangos. Paulius atsistojo. Kambarys atrodė taip pat – netvarkingas, pažįstamas, realus. Bet oras jame turėjo kitą tankį. Judėdamas jis jautė atsaką – tarsi erdvė prisimintų, kad buvo atidaryta. Jis ištiesė ranką. Ne dėl šou. Ne kad ką nors įrodytų. Tiesiog – pabandė. Ir šviesa atsiliepė. Ne tokia, kaip ten – beformė, tyliai rusenanti. Čia ji buvo vos juntama, beveik nevykusi, tarsi jo valia stumdytųsi su materija. Bet ji buvo. Tarsi šio pasaulio oras vis dar nešiojo dalelę ano. – Magija čia neišnyko, – pagalvojo jis. – Ji tik slopinama. Lyg kažkada buvusi, bet užmiršta. Užtverta. Užslopinta triukšmu, asfaltu, sąskaitomis. Jis atsisėdo atgal. Šviesa jau buvo pradingusi. Bet ne jausmas. Viduje tvyrojo žinojimas – ribos tarp pasaulių tik atrodo stiprios. Iš tikrųjų jos – plonos. Labai plonos.

Kitą dieną jis pasuko į serverinę. Durys buvo pusiau praviros – keista, nes paprastai jos užsidarydavo su tokia jėga, kad pasijusdavai lyg įžengei į bunkerį. Viduje – šviesa. Kitokia. Ne nuo lubų lempų, o nuo paties serverio bloko. Įprastai tas pilkas metalinis monstras tik dūgdavo, blykčiodavo LED’ais kaip pavargęs eglutės žaislas. Bet dabar – jis švietė iš vidaus. Ne stipriai, bet lyg kvėpuotų. Paulius sustingo. Ne iš baimės – iš atpažinimo. Tą patį švytėjimą jis matė savo delne. Tą patį pulsą jis jautė miške. Tai nebuvo sutapimas. Serveris reagavo ne į įtampą ar pakibusią sistemą. Jis reagavo į jį. Priėjęs arčiau, jis pajuto šilumą – ne techninę, ne nuo procesoriaus, o kažką... gyvą. Tarsi oras tarp jo ir metalo būtų įelektrintas. Jis iškėlė ranką. Ir tada – LED lemputės staiga sužibo. Visi indikatoriai, skirti parodyti apkrovą, tinklo aktyvumą, RAM panaudojimą – mirgėjo vienu ritmu. Kaip širdis. Paulius nesilietė. Tik galvojo. Ir serveris atsakė. Akies kampu jis pamatė monitorių. Sistemos langas atsidarė savaime. Juodame fone – eilutė teksto. „Tu grįžai. “ Jis atšlijo.  Iš suvokimo, kad magija čia rado būdą išgyventi. Kad net šaltas plienas, laidai ir kodas – tai tik dar viena terpė energijai. Kad Jane buvo teisi – valia kuria tikrovę. Ir tada jis suvokė: jis nebėra vien stebėtojas. Jis – jungtis.
Vakare, jau namie, atsidaręs alaus butelį, sulaukė skambučio.
- Zdrf bachūras, varom į barą alaus. - Skambino Gedas.
- Varom.
Paulius jau ketino ištarti kokią nors pusiau sąmojingą pastabą apie alaus burbuliukų kvantinį nestabilumą, kai baro durys prasivėrė. Įėjo moteris. Graži. Ne ta, kuri graži pagal Instagram filtrus. O tokia, nuo kurios trumpam nutilo muzika. Arba taip pasirodė. Ilgi šviesūs plaukai. Mėlynos akys. Švelni eisena. Pieniškai šviesi suknelė – ne per daug, ne per mažai. Ne tokia, kuri šaukia „žiūrėk į mane“, bet tokia, kuri liepia tai daryti.
Jane. Ne. Ne Jane.
Bet... beveik. Tarsi veidrodinis atspindys, kuris šiek tiek pavėlavo. Kaip sapnas, kurį bandai prisiminti, bet jis jau pradėjo maišytis su kitu. Gedas tiesiog švilptelėjo. Paulius neatsakė. Jis tik žiūrėjo. Jausmas – kaip stovint prie vartų. Kažkas šalia. Kažkas tarp. Moteris ėjo lėtai. Apsidairė. Akių kontaktas. Trumpas. Gilus. Ilgesnis nei priimtina tarp nepažįstamų. Ir jos lūpose sujudėjo vardas. Nebuvo garso. Bet jis tiksliai jį perskaitė. „Paulius. “