Padedu į vietą

Mano eilės man
Kaip fantominis skausmas
Kaip galūnė nutirpus
It tėvas išėjęs
Kuris niekada nesugrįžtų
Aš kaip paukštis kas kartą
Tėškiuosi į mašinos stiklą
Jaučiuosi kaip obuolys
Kurį maišo bedugnėj skandintų
Rašau tarsi traiškomais pirštais
Per akimirką būna viską sudirbu
Nesvajoju būt geras
Nebandau būt protingas
Aš tik rašalas
Kurį taškom nuo pirštų
Niekad neklausiu ar grįšiu
Tiesiog išguldau
Tai kas paviršiui
Dažnai į gelmę
Bristi per daug sudėtinga
Tad trypčioju vietoj
Mėnulio
/
Negaliu
Duoti
Rakto
Nuo
To
Kas
Neatrakinama