1953 metais Antanas jau ėjo į trečią klasę. Paaugęs -9 metų vaikinukas, kartais prisimindavo savo 1-ąją klasę. Prisimindavo kaip sunkiai žibalinės lempos šviesoje teko pieštuku raityti pirmąsias raides, kaip rašant rašalu nusitepliodavo pirštus, žandus, nosį. Bet tai nebuvo blogiausia- visi vaikai buvo panašūs. Gaila buvo kai sužino, kad mergaitė uniformine ruda suknele, baltu žiurstu ir baltu raiščiu su raudonojo kryžiaus simboliu perrišta ranka -klasės sanitarė. Tikrino rankas, kaklą, kad turėtų nosinaites. Visi ją gerbė, ypač berniukai-slapčiomis ją mylėjo. Svetlana neatėjo į mokyklą. Buvo stropi, linksma, simpatiška, su kasytėmis mergaitė. Praėjo savaitė, antra, trečia. Pagaliau, vieną ryta, į klasę įėjo nuliūdusi auklėtoja ir pranešė, kad Svėtlana nebeateis niekada, -jos nebėra, po sunkios ligos ji mirė. Klasėje stojo tyla, tik girdėjosi krosnyje rusenančių akmens anglies, liepsnojančių malkų gaudesys ir ašarojančių vaikų rauda.
Mokyklinio amžiaus vaikų mirtys gal ir nebuvo dažnos, bet išgyventi iki mokyklos buvo duota ne kiekvienam. Pasitaikydavo ir nelaimingų atsitikimų- kai nepatyręs jaunas slidininkas leisdamasis nuo kalno, atsitrenkė į medžio kamieną, susitrenkė galvą, prarado sąmonę ir neatsigavo. Sklido kalbos, kad vieną žiemą, savaitgalį grįžtančius iš miestelio, keliolika kilometrų į kaimą, paauglius užpuolė išbadėję vilkai sudraskė. Tai nebuvo dažnai, bet atsitikus panašiems atvejams žinios sklinda po apylinkes plačiai. ir greitai. Žiemos metu, ypač per pūgą, be žibintų keliauti nepatartina- geriau klausytis kaip vėjas kaukia kamine.. Susėda šeima prie šiltos krosnies, vaikai prie metalinės krosnelės, pjausto bulvių skritulius ir meta ant įkaitusio iki paraudimo sienelės, skritulys prikimba, po kelių akimirkų nukrenta skrebutis. Taip ir liko Sibiro tremtinių vaikų atradimas nepatentuotas. Šiandieną, žinokit, ir skanaudami bulvių traškučius prisiminkit kieno tai atradimas- prisimindami dėkokit.
Skanaudami traškučius klausosi pasakas apie apie Raudoną kepuraitę, klausosi kaip aukštai -kamine kaukia „vilkai“. Per 40-50 laipsnių šaltį šaudo tvoros, išpiltas į lauką vanduo akimirksniu sušąla ir nukrenta į pusnyną ledukai. Kai siaučia pūga, šaltis būna mažesnis, bet kai nurimsta, oras darosi skaidrus, 45-50 laipsnių šaltis balina medžius -tampa panašūs į koralus, dangus atrodo žemai, žvaigždės ryškiai mirksi. Mėnulį, Grįžulo ratus ir Šiaurinę žvaigžde atrodo gali ranka pasiekti, garsas sklinda toli. Ypač gerai girdisi kai rytais traktorininkai užveda vikšrinius kolchozo traktorius kelius valyti. Gyvenvietės namų stogai padengti storu sniego sluoksniu, iš kaminų balti dūmai kyla lietai, tiesiai aukštyn į dangų.
Gatvėje, gyventojų reikmėms tenkinti iškastas gilus 30 metrų gylio šulinys arti dugno vanduo ne užšaldavo, bet pastoviai, kirtikliais ir kirviais reikėjo atlaisvinti nuo apledėjimo priėjimą prie šulinio rentinio, kad ne nuslystum ir saugiai galėtų ištraukti keletą litrų vandens maistui. Kirviais trupinamas ledas buvo tinkamas vartoti. Ūkiniams reikalams tekdavo tirpinti sniegą.
Atėjus šaltai žiemai, sumažėdavo sarginių šunų, bet, turguje galėjo įsigyti žieminių kepurių, pirštinių iš šunų kailio. Laikų veislės augintinių likimas nebuvo toks žiaurus, nes jų buvo nedaug -šiame regione šunų kinkiniais ne važinėjo, o išlaikyti retas kas galėjo- nebent gyvenvietės komendantūroje komendantas bėglius persekioti, medžiotojai taigoje ir lagerių prižiūrėtojai.
Artėjant žiemai Klasės draugas Aleksėjus paprašė Antaną užeiti į jo namus, aplankyti mažametę sesutę. Antanas su Aleksėjum, grįždamas iš mokyklos užėjo į jo namus. Įėjęs, kambaryje pamatė stovinčią jauną pavargusia-išsekusią moterį su vaikeliu ant rankų. Vaikelio amžių nusakyti buvo neįmanoma. Motina laikė ne kūdikio, o 1, 5-2, gal daugiau metų žmogutį, kurį būtų sunku aprašyti, -nedidelio žmogaus oda aptrauktą skeletą. akys didelės, žandukai įdubę, skruostikauliai iškilę. Antanas negalėjo ilgai užsibūti pas Aleksejų. Tai ką pamatė įstrigo visam gyvenimui. Panašų vaizdą jis matydavo tik satyriniame žurnale 'Krokodilas“ kur storas buržujus-kapitalistas sėdi apžergęs dolerių maišus o išbadėję-išsekinti pusiau žmonės, pusiau skeletai stumia karučiais pakrautus auksiniais doleriais-krauna į piramidę. Tai visiškai atitiko tų metų Vorkutos, Kolymos, Magadano ir kitų lagerių vergišką darbą anglies ir aukso kasyklose, tik po daugelį metų dokumentiniuose filmuose apie išsekintus žmones moteris ir vaikus, pasirodė dokumentiniai filmai apie vaikų gyvenimą Afrikoje Konge, Etiopijoje, Vietname ir koncentracijos stovyklose nacių Vokietijoje. Tais, tolimais penkiasdešimtais metais apie tai nebuvo kalbama, o buvo rodoma ir skelbiama per ruporus šlovinamai Stalino ir Mao Dzedūno į komunizmo pergales žengiančios kinų tautos broliška draugystės ir kovos už Taiką kultas. Apie dešimtis milijonų kalinčių ir kankinamų savo piliečių koncentracijos stovyklose nebuvo kalbama. Niekas nežinojo apie Karagandos, Vorkutos ir kituose lageriuose įvykusius kalinių sukilimus. Šie sukilimai buvo žiauriai numalšinti, bet, pagaliau sovietų valdžia buvo priversta pripažinti realybę ir rimtai svarstyti susidariusią sunkiai valdomą situaciją visoje Sovietų sąjungoje. Burbulas turėjo sprogti... Tai ir įvyko.
Pagaliau, po 1953 metų Kovo 5-d. po Stalino mirties, pavasarį, Gegužės mėnesį suėmė Berija, Liepos mėnesį baigėsi Korėjos karas, nutraukė masinius gyventojų trėmimus, o vėlyvą rudenį, po Berijos sušaudymo, tremtiniai pajautė, kad padėtis ėmė keistis. Ne staiga, bet pirmosios kregždės atskrido. Į Abaną, be rimtos ginkluotos apsaugos, buvo atlydėti kelios dešimtys fiziškai išsekusių asmenų pristatė į Abaną Tai buvo iš lagerių paleisti politiniai kaliniai: lietuviai, latviai, lenkai, ukrainiečiai. Jie buvo paleisti gyventi apribotoje Abano rajono teritorijoje, įdarbinti miškų darbams be teisės išvykti bet kur kitur. Kol apsipras su „laisve“ bus įregistruoti ir įdarbinti, teks pagyventi pas gyventojus. Taip į Antano namus, mėnesiui pagyventi tėvai priėmė 3 lietuvius-buvusius politinius kalinius