***

Iširusios siūlės
Ne atveria,
O išdrasko
Portretą,
Dirbtinai sustingusį
Kanono rėmuose,
Kur faktūra –
Savigraužos
Sedimentai,
Spindintys
Tik tiems, kurie žiūri
Pro šviesą.
Šypsena –
Ne mėnulis,
O jo griaučiai
Dulkiname danguje.
Akys –
Užtemimas,
Kurio niekas nebešvenčia.
Girdėjau,
Mėnulio tamsa
Išlieka ilgiau
Nei bet koks
Saulės prisilietimas.
O tie prisilietimai –
Tik kartą,
Tik dvi
Rausvos popietės,
Kurias prarijus
Drobės bedugnė
Palieka
Muziejų,
Be elektros,
Be sienų,
Be liudininkų.