Sraigė

Šliauži palei sieną į patį tamsiausią kampą,
Sraige, palikdama paskui save šleifą,
Balta suknelė kaba, dūlėja, dulkėja,
Čia pasislėpsi iki pat vasaros.

Sumažėsi, sunyksi, tave suras vaikas,
Tavo trapų, lūžtantį kiautą suspaus savo rankoj,
Tamsoje ieškosi naujo drabužio,
Bet nei vienas netiks, nepatiks ir liksi be nieko.

Nebandysiu ištraukti tavęs, nes grįši atgal,
Vėl šliauši ir šliauši, nes tai tavo likimas,
Gal akies krašteliu pasvajosi, atgal pažiūrėsi,
Bet nedrįsi išeiti iš ten, kur voratinkliais sienos apaugę.