Užpilkite mane gintarais

Medžiai sustingę – jų nešnara šakos.
Tarytum kažkas užliejo mišką derva.
Paukščiai pakibę – jų skrydį sustabdė
Tarsi stiklas skaidri gintarinė dulksna.

Inkliuzais pasivertė krentantys lapai.
Akimirka stebuklinga pavirto į kapą.
Sulipdė judesius, raumenis vaškas.
Liko tik protas ir išsigandusios akys.

Liovėsi šėlstančios jūros bangavimas
Ir mūsų karštas aistringas alsavimas.
Negaruoja rankose kava su cinamonu.
Net vyšninis dūmas amžiams įkalintas.

Sustingo viskas aplink kuo tikėjome.
Atėjo jau laikas palikt, ką mylėjome.
Užpilkit gintarais mažą mano tikėjimą.
Nemėgstu sapnų jei nepučia vėjas ten.