Fiorela

Ji sėdi viena parko žolėje,
Krūtys mažos, baltas liemenys,
Teko matyti ją nuogą krante,
Strėnas degė, jaudino jos spenys.
Tapo ji karšto geismo auka,
Tėvas jos trukdė visą dieną,
Glostyt jos kūno negaliu jo dėka,
Noras augo bučiuot skruostą mielą.

Gražiai skambėjo jos vardas italų,
“Fio”, trumpinu vardą mergaitės,
Trylika metų, nemokėjo anglų,
Mokytoju tapti galiu dievaitės.
Lūpos sausos jau ilgai,
Seiles tik grožis jos teikia,
Seniui norisi ir glaustis gašliai,
Sąžinė, deja, stipriai monstrą peikia.

Kitą vakarą vėl jos ieškau,
Akys žvalgosi lyg įstabiai,
Kas meldėsi, kad padvėsčiau?
Organas kraujo sustojo staigiai,
Baudė dievas iškrypusią sielą,
Mirtį liudijo Fiorela nekaltoji,
Sinkopė sukrėtė ją vieną,
Šaukė balso stygomis dieviška mieloji.