Apie tai ar galima nesivaikyti citrinuko drugelio

- O tu ko čia dabar išsižiojus klausaisi? Marš pas vaikus žaisti!
Ketverių metų Pri net lošteli išgirdus tokius Ralienės žodžius. Ji susiraukusi žvilgteli į motiną, bet greitai nusivylusi pastebi, jog pastaroji  jos nepalaiko, todėl su apsimestiniu abejingumu nužvelgia moteris ir lėtai išeina iš kambario. Pas vaikus neina. O ko? Žaisti slėpynių? Lyg nežinotų, kad Saulutė slėpsis po laiptais, o Laura lys į rūbų spintą. Dabar jai reikia tylos, reikia ramiai apsvarstyti viską ką  šiandien pavyko sužinoti. Pirmiausiai - persileidimui labai tinka veterinariniai vaistai skirti karvėms išveršiuoti. Juos galima gauti pas veterinarą Marių. Tik kaip nepamiršti jų pavadinimo... Oi, pavadinimą ji jau pamiršo. Sunku suprasti kas yra persileidimas, tikėtina, kažkokių super galių įgijimas, jei jau taip yra moterų trokštamas. O vat ką galėtų reikšti žodis “išveršiuoti” Pri neturėjo žalio supratimo. Žodis veršis - aiškus, o šis? Besąmonė kažkokia, bet tiek to.
Dabar daug labiau nei šis žodis jai rūpėjo Kirėnas. Railienė gyrėsi mamai, jog ji  pasiekė, kad visi mūsų kaimo vyrai norėtų permiegoti su ja, išskyrus vieną Kirėną. Tas miega tik su Kirėnene. Po šių Railienės žodžių moterys nutilo. Ilgai tylėjo, vėliau abi ėmė įnirtingai sūpuoti ant kojų užmestas kojas, o kai prakalbo jų balsai buvo kapoti ir spigūs:
- Kirėno Nijolė visiškai nėra graži.
- Ne ne, stambi kaip paršas.
-Prisidažius.
Pavydi, - toptelėjo Pri, - bet jos kvailės be reikalo pavydi, nemiega Kirėnas su Kirėniene. Tą Pri tikrai tikrai žinojo ir būtų paaiškinus moterims, bet kaip tik tą akimirką tos, pastebėję jog Pri įdėmiai jų klausosi, ją išvarė. Na ir tegu. Taip kvailės ir nesužinos didžiosios paslapties. Su tuo Kirėno ir Kirėnenės miegu buvo taip: Kirėnienę Pri labai gerai pažinojo, buvo išnarsčiusi iki menkiausių nervų ląstelių, pažino kaip nuluptą, išverstą. Ir nieko gero  negalėjo pasakyti. Ji buvo darželio  auklėtoja. Gaila jai buvo Kirėno. Neįmanoma užmigti šalia jo žmonos. Tikrai tikrai. Kaip pamiršti tą baimę, tuos įskaudintus kitų vaikų veidus, tą neteisybę kurią per pusdienį iki pietų miego iš jos patyrei? Kaip atsipalaiduoti ir miegoti? Bet privalai apsimesti miegančiu, jei tik sukrutėsi, tuojau sunkusis žurnalas Kirėnienės rankose nusileis ant Tavo galvos. Pri nusisukdavo ir visas tris valandas pro pusiau atmerktus vokus pražiūrėdavo į baltą tinkuotą sieną. Pri labai tikėjosi, kad Kirėnui galbūt pasisiekė labiau ir jų miegamajame ne balta siena, o margi tapetai, galbūt net su gėlytėmis. Ji taip kankinosi tik trejetą valandų per parą, kol truko pietų miegas, o vargšas Kirėnas turėjo šitaip visą naktį. Ne ne, tikrai tikrai nemiega Kirėnas nei su Raliene, nei su Kirėniene ir moterys gali būti visiškai ramios, šituo Pri galėjo prisiekti.
Nuo to karto ji ėmė širsti ne tik už save, bet ir už Kirėną, rūbinėje išgirdusi mamos ir auklėtojos pokalbį:
- Prijutė turbūt pietų nemiegojo?
- Miegojo, labai gerai išmiegojo.
“Miegojau, taip, kurgi ne, ir Kirėnas, žinokit, taip miega”, - jos galvoje atsiradusi ironija ir panieka suaugusiųjų naivumui ėmė bujoti. Bet sėkla jau buvo pasėta. Pri jau suvokė ko labiausiai trokšta suaugusios moterys: lovoje negalinčio atsipalaiduoti ir ramia širdimi užmigti vyro. Pasirodo, tik tokie yra vertingi. Visi kiti - niekalas.
Dabar Pri jau užaugusi ir susirūpinusi stebi supamajame krėsle priešais židinį sėdintį ir į telefono monitorių spoksantį vyrą. Ji sėdi šiek tiek toliau ant  fotelio ir temato jo profilį. Staiga vyras įsitempia, dešinę ranką atmeta virš pakaušio, per kelius sukryžiuoja kojas, dešinę pėdą išriečia, o kairę kiek galėdamas labiau tiesia į priekį. Lūpų nemato, bet jai atrodo, jis šypteli. Kvėpavimas sulėtėja. Jo krūtinė ima kilnotis. Tai trunka penkias, dešimt, dvidešimt sekundžių. Tada pasirango, susigūžia, kaire koja tvirtai prie žemės prispaudžia dešiniąją.
Pri neklausia ką jis skaito. Dabar labiau nei tai, ją domina Dievo humoro jausmas: matyk šias vyšnias, užuosk jas ir nenorėk jų suvalgyti. Tai neįmanoma. Ji prisiminė kaip kieme bandė apsaugoti kaimynų vaikus, nuo ekskavatoriaus iškastos duobės - vos išgirdę:
-Neikit artyn, įkrisit, - jie kaip susitarę visi būriu puolė link iškasto griovio ir, dievaži, būtų ten sugarmėję kaip vapsviukai į atvirą giros butelį, jei ji nebūtų dar garsiau šuktelėjusi:
- Žiūrėkit, drugelis, tik negaudykit jo!
O tada jau buvo galima su palengvėjimu stebėti kaip vaikai laigo po pievą lyg pirmą dieną iš tvartelio paleisti ėriukai, beviltiškai bandydami pagauti skaisčiai geltoną citrinuką.

- Tai ko gi norėjai, Dieve, pasakydamas “Negeisk”? - klausia Pri-  ko norėjai atvesdamas ir pastatydamas mane ant šios bedugnės krašto: kad nugarmėčiau, ar  - ar taip įmanoma? - kad atsispirčiau ir skrisčiau.

Dievas šypsosi ir tyli.