Elektroninė siela

Vieną dieną Ilgaplaukiui poetai nukepa išmanusus telefonas. Kaip ir daugumos įvykių gyvenime, šio įvykio priežastys ne visai žinomos - viskas juk turi pabaigą...  llgaplaukis poeta, ilgą laiką rašęs savo eiles į šį elektroninį prietaisą ir laiku nenuguldęs tų eilių ant popieriaus, dabar stovi pasirėmęs į telefonų taisyklos salono prekystalį ir, subtiliai slėpdamas paraudusias akis (kuriose, beje, jau pamažu ir ašaros ima kauptis;), bando įtikinti meistrą dar kartą pabandyti atgaivinti tą jo poeziją, nors gerbiamasis jau kelis kartus pakartojęs, kad taip, telefoną prikelti jam pavykę, tačiau kai kurių programėlių duomenys dingę ir jis negalįs jų atkurti. Viena tų programėlių, deja, ir yra poetos užrašinė.
„Nu ir fsio, ir aš atsiprašau labai, kad taip nutiko. Padarysiu nuolaidą gi tau. O ten tik užrašankė, nu ir kas ten tokio ypatingo? Tik tu nepyk, kad taip sakau. „ - taip, taip. Taip ir pasakė tasai meistras.
Poeta staiga pajunta tokį deginantį įkvėpimą, kad net žandai įkaista. Vienok nenuostabu, tikrai. Tūlas, pavyzdžiui, tokiomis aplinkybėmis tikriausiai jau būtų pasidavęs. Bet ši istorija ne apie jį. Ir ne apie mane. Sakyčiau, visa laimė gi, kad ne. Ačiū dievui!
Ilgapaukis poeta įsiremia į prekystalio paviršių pirštų galiukais taip stipriai, lyg mėgintų įspausti pirštus į medieną. Jis atgaus savo eiles bet kokia kaina!
Beveik verkiančiu balsu, mūsų poeta... Beveik verkiantis jisai prabilo:
„Matai... Įsivaizduok, juk tai tik tekstas, žodžiai tai, ane?
Va, suvedžiau raides juodu ant balto,
Taigi čia paprasta, primityvu!
Va, juk mintis paklojau aš giliausias savo,
Išliejau širdį, žodžiais tik,
Konvertavau, ar kaip ten..
Na, lietuviškai, na kaip ten?!
ATVERČIAU! Va, atverčiau juk sielą, jausmą
Į suprantamesnį, sudėtingesnį, detalesnį, racionalų, žmonišką...
Primityvų, instinktyvų, gaivališką paverčiau kažkuo aukštesniu, ane?
Bet gi ne, tiesiog žodžiu, ir net ne tokį primityvų, tu matai?
Nuo žodžio viskas randas man,
Žodžiu ir baigias,
Ar supranti, ar aš beprotis?
Na bet gerai, gal prie esmės prieikime:
Ir visa tai - per du nykščius tiktai!
Ar gi nenuostabu? Tikrai, nereikia tušinuko, popieriaus gi, nieko!
Koks aš kvailys, norėjau būti modernus..
Įsivaizduok, dabar tai visas turtas mano,
Atleisk, na taip, tamstele, tik poezija juk, viso labo,
Jausmai, emocijos,
Juk tai taip vaikiška, ane?
Elektroninė užrašinė!
Telefonas, na gerai, vadinkime „tikrais“ vardais..
Dabar juk visa tai tame...
Turiu atgaivinti dabar!!
Tą skaitmeninę poeziją!!!
Turiu prikelti, pakrauti,
Surasti, perinstaliuoti,
Perkopijuoti,
Perkonvertuoti savo siel... savo užrašų knygutę!
Kurioje tik jos, tik eilės
Kažkas tokio, sãvo, mano, tiesiog...
Kai kas svarbaus labai,
Tai, kas sudegt galėjo, ar sušlapt
Ant popieriaus nugulę,
Ar ne taip?
Bet šiaip ar taip, nejaugi aš ir vėl prašoviau?!
Prašau, padėkite jūs man
Grąžinkit tai, ką pats gimdžiau,
Ir per skausmus ir spazmus prakentėjęs
Aš išstenėjau, kaip mokėjau!!..
Atleiskite, galbūt per daug įsijaučiau dabar,
Aš tik prašau, tik leiskit pamatyt jas dar,
Mano eiles, bent pamatyt!
Aš by... „
Čia jau poetas vos nepadeda riebaus keiksmažodžio, bet laiku užsičiaupia. Telefonų taisykloje stoja tyla. Meistras lėtai pakyla nuo kėdės ir atsargiai prieina prie jau verkiančio poetos. Jau verkiančio, taip.
„Gerai, aš pabandysiu dar kartą. Bet jeigu man nepavyks, tau teks susitaikyti su skaudžia realybe. Nieko nepadarysi, gyvenimas toks. Dalykai būna - dalykų nebelieka. O tada atsiranda nauji dalykai. Supranti juk? „ - meistras poetą kuo ramesniu balsu, lyg mažą vaiką, lyg sužeistą žvėrį, lyg tėvą, praradusį kūdikį (vaje!..), guodžia kaip mokąs, tapšnoja per nugarą...
Ilgaplaukis poeta nusibraukia paskutinį druskingo vandens lašelį nuo skruosto ir įkvėpia dar kartą. Jo rankose šyla šviežiai sutaisyta užrašų knygelė. Tuščia. Kaip nauja.
„Nedelsdamas... „ - pusbalsiu išlemena akis į telefono ekraną įsmeigęs poeta, ir jau išeidinėja pro duris - „Nedelsdamas turiu kai ką užsirašyti. „
„Geros dienos“ - tiek spėja ištarti taisyklos meistras, o pačioje taisykloje vėl girdisi tik sieninio laikrodžio tiksėjimas. Ilgaplaukis poeta dar kurį laiką stovi kitapus stiklinių durų ir įnirtingai nykščiais tapšnoja žodį po žodžio. Taip prastovėjęs geras dešimtį ar daugiau minučių, vis dar nusvarinęs melsvai apšviestą nosį, labai lėtais judesiais, lyg dar miegantis, bet jau iš lovos pakilęs, poeta išplevesuoja meistrui iš akiračio. Gerbiamasis elektronikos inžinierius lėtai pasilenkia prie darbo stalo ir, kiek pagraibęs orą už nugaros, prisitraukia girgždančią kėdę su ratukais sau po užpakaliu, juodo džemperio rankove persibraukia aprasojusią kaktą. „Gal ir gerai, kad nesusimokėjęs išėjo“ - galvoja jis. Meistras gerai žino, kad tos poetos atžalos atgaivinti šiaip ar taip nebepavyks.
Tai čia dar, skaitykime, laiminga ąpabaiga...