Nu_bus

Kuo tikriausias pavasaris - miegančioji kamanė
Pabundu

Tad neskubu
O jei skuba
Tada lėčiau su atida

(Nes žmogaus protas
Kaip minima skraidančioji
Abu nepaklūstame aerodinaminiams dėsniams)

Anakart ropoju iš po akmens
Visa užsimiegojus
Žiovauja

Paimu ant mažo šapelio ir nuneša po rože
Tarp jos ir manęs
Mažas krislas

Mintis

Įdomu gelčiau jei paimtų ant delno

Ar įgėlimas būtų
Vien atsitiktinumas

Ar pyktų

Ir jei jau klausiu
Ar pats nesu truputėlį kamanė

Nes vis negalim abu nubusti
Iš to ką vadinam gyvenimu

Mano nerangiai atrodantis skrydis
Jai atrodo kaip lengvas psivikščiojimas
Iki šulinio ir atgal

Nes šuliny
Kibire
Akyse

Telpa visas dangus

Ir jeigu jai padedu nepražūti
Ar per ją nebūna taip jog
Galėsiu skristi

Kai nubus