enter

rankose — trupiniai,
bet ne duonos.
minties kraštelis,
kurio dar nesuvalgiau.

spoksau į baltą ekraną,
lyg į langą be užuolaidų:
galėtų lyti,
galėtų kažkas sušukti,
galėtų atbėgt vėjas ir sumaišyti viską,
o aš tik žiūriu

kol pirštai pradeda judėti.
lyg žinotų,
ką reiškia tas keistas perštėjimas gerklėje,
kai tylu per ilgai.

atrodo, kažkas nori būti,
nusiridenti,
pasakyti:
„štai aš. “

o aš tik spusteliu „enter“.

ir pasaulis truputį pakrypsta,
bet niekam tai nerūpi,
tik man —
ir tam,
kas pasiliko tarp eilučių.