Sigitas SiudikaVos tik moteris, sėdinti ant unitazo dangčio, iš slėptuvės sienoje išsitraukė pluoštą tūkstantinių kupiūrų, tą pat akimirką driokstelėjo vanduo.
Vonios kambarys sudrebėjo.
Stojo Tyla.
Mylimoji pakėlė dideles akis į vonios veidrodį ir prarado žadą.
Norėjo rėkti. Išsižiojo, bet garso nebuvo.
Vonios kambario tyloje pasigirdo bombos laikrodžio tiksėjimas.
Mylimoji apsidairė.
Ji nebijojo, kad traškantis sienų tinkas nukris jai ant ką tik išplautos galvos.
Kažkas moterį sekė ir tai jai kėlė paniką.
Rankose ji laikė pluoštą pinigų stambiomis kupiūromis.
Aštrus galvos skausmas.
Tarsi kažkoks galingas rėžtuvas palietė jos galvą.
Smūgis neskausmingas.
Kuo greičiau atsikratyti pinigų.
Jie pavogti.
Mylimoji atidarė unitazo dangtį ir išmetė pinigus.
Keletą tūkstantinių kupiūrų nuslydo grindų plytelėmis.
Pažvelgus į veidrodį - ją nupurtė šaltis.
Moters viršugalvyje matėsi rudi elnio ragai.
Kol kas tik gumbai.
Bet tie žali gumbai sparčiai didėjo.
Žaibiškai, tarsi vandens fontanai, skleidėsi ataugos į kairę ir dešinę.
Ragai šakojosi kaip brandaus briedžio vainikas.
Mylimoji griebėsi abiem rankom už galvos.
Veidrodyje sužybsėjo siaubo apimtos akys.
Moteris žiūrėjo į veidrodį ir galvojo: kaip ji dabar susišukuos plaukus?
Mylimosios motina nepatikėjo, kad ragai ant dukters galvos tikri, o lėta eisena nėra senatvės požymis.
Vos tik ji palietė gyslotomis rankomis dukters gumbus,
senutė, užsimerkusi susvyravo, tarsi ruoštųsi alpti.
Motina iškvietė raganą – būrėją, buvusią universiteto profesorę.
Kiek buvo nuoširdaus juoko, kada profesorė parodė motinai į veidrodį, kuriame motina sėdėjo su ragų puokšte ant galvos.
Panika, šauksmas.
Profesorė paprašė tylos ir išsitraukė kortų kaladę.
„Mums reikia sužinoti nuo ko tie ragai?“
Dėliojo kortas.
Mylimoji verkė be jokio garso – suraukusi kaktą, giliai kukčiojo.
Motina paskambino pažįstamam santechnikui, paklausė ar jis turi pjūklą ir ar galėtų tuojau atvykti.
Profesorė išmetė kortas.
Niekas netikėjo, kad ji pasakys tiesą – tokia didelė buvo nelaimė.
„Kortos sako, kad blondinė apsivogė.“
„Negali būti!“ - sušuko motina.
„Ragai lyg niekur nieko, būtent blondinėm - nedygsta.“
„Ką mums reikia daryti?“ - šaukė motina.
„Atiduokit pinigus tam, iš ko pavogėt!“
„Mes nevogėm!“ - sušuko motina.
„Mama...“ - trinktelėjo per stalą kumščiu Mylimoji.
Motina užsimetė vyrišką švarką, kad išėjus į miestą, niekas nepagalvotu, kad žmogus su ragais – tai ji.
Mylimoji ragus apsivyniojo paklode, tarsi neštų skalbinių ryšulį.
Ragana davė paskutinius nurodymus:
„Eisit iki Gedimino kalno papėdės. Ten klaupsitės ant kelių ir iki kalno viršūnės - tylėdamos. Supratot? Kalne susilaikykit ir neėskit žolės, nes ateis valanda, kada gyvybiškai norėsit dobilėlių. Bus jau dvylikta valanda nakties. Atsisuksit į mėnulį ir tyliai pradėkit briedžių maldą:
„Mesim ragus. Mesim ragus. Tegul žmogus, kurio pinigus paėmėm – tegul ištiesia rankas. Mesim ragus“ . Pamatysit ištiestą nukentėjusiojo ranką – dėkit pinigus.“
„O jeigu tai svetima ranka?“
„Mama...“
„Kas gi vaikšto dvyliktą valandą ant Gedimino kalno?“
„O kada nukris ragai? “ paklausė mylimoji.
„Vos tik nukentėjęs atgaus pinigus“
„Jis neperskaičiuos? - gudriai paklausė motina, turėjus mintį nusukti dalį pinigų.
„O kam? Jeigu ne visi – ragai liks!“ – pasakė Ragana ir nusijuokė.
Siaubingai juodą naktį virš Vilniaus, nuo Gedimino pilies kalno, skambėjo dviejų moterų balsai:
„Mesim ragus. Mesim ragus. Tegul žmogus, kurio pinigus paėmėm – tegul ištiesia rankas. Mesim ragus“.
Keletas kavinės „Rotunda“ lankytojų 11. 45 val. matė keistą vyrą, lipantį į kalną, ant peties jis nešėsi pjūklą.
