Šešios autobuso keleivės

Už grotų auksinis ruduo. Lapai primena auksą, bet yra beverčiai. Jie supūva po senais medžiais skleisdami rugsėjo kvapą. Gražių diena pabaiga. Paskutiniai saulės spinduliai šaltame mieste. Už grotų šabakštynas. Keli paliegę medžiai, krūmeliai ir krūmokšniai. Po jais pasislėpę ilsisi gatvės katinai. Ruduo mane iškviečia į lauką. Ir pavakare atsisveikindama su saule kulniuoju į stotelę. Dulkių ir vakaro šviesų nutviekstoje sankryžoje cypia mašinos. Įkritusi į autobuso sėdynę žvilgteliu pro purviną langą. Ir pasidaro gaila. Nes vasara baigiasi, nes jau vakaras, o autobuse esančios šešios keleivės manęs nebeatpažįsta.
Pirmoji sėdi priešais. Juodi, palaidi plaukai krenta ant pečių. Veidas toks svajingas ir giedras. Šypsosi. Jaučiu ją. Kaip tolsta. Per vieną vakarą nutraukia mus rišusią virvę. Susisukusi į delną laiko ją, laiko, laukia stotelės, kada išlips. Išeis. Užmazgys kažką kitą. Apraišios nuo kojų iki kaklo. Vesis kartu. Linksmins, apkabins, aspvaigins. Draugyste.
Antroji panaši kažkuo į kažką. Ji pasipuošusi ir manieringa, kalba pati sau, ir bara save, ir šaukia. Pasaulis jau seniai jos nesupranta, o ką ji supranta apie pasaulį? Lyg svetimšalė. Su savo rūpesčiais ir džiaugsmais. Ir ta migla jos akyse. Svarbiausia nepraleisti reikiamos stotelės, kol jas seki. Kol ji jas seka... Tvarka. Ramybė. Saugumas.
Trečioji. Po jos basomis kojomis smėlis. Klykia žuvėdros ir sukasi purūs, balti debesys. Mėlynas dangus, ji plaukioja. Aplink girdisi mažų vaikų juokas. Apsirengusi dalykiniu kostiumėliu. Rafinuota, griežta ir šalta. Po basa koja slepia akmenėlį. Nugludintas jūros bangų jis švelnus ir lygutėlis.
Ketvirtoji sėdi tyli ir rami. Jos rankose maišelis su maisto produktais. Nuo jos delnų byra miltai. Pabirę miltai panašūs į raides. Bandau skaityti žodį. Bandau perskaityti, lyg norėtų pasakyti man kažką stebuklingo. Apie aušrą, ledinį ežero vandenį, ilgą kelionę, Disneilendą, stirnos akis, žemės kvapą.
Penktoji keleivė visus gąsdina. Po vakaro būtinai ateis naktis, o po rudens žiema. Ir gal rytas niekada neišaus, o pavasaris neateis. Dar įspėja, kad reikia būti atsargioms. Nes neaišku, kas per žmonės - šios keleivės. Juk viena švarko kišenėje galbūt laiko peilį, kitos delnuose ne miltai, o nuodai. Svetimšalė niekuo ypatinga. Mes visi čia svetimi. Šitas miestas svetimas, žmonės išprotėję ir nereikia pasitikėti niekuo.
Šeštoji keleivė sėdi prie manęs. Šeštoji keleivė mane palieka. Ji išlipa paskutinėje stotelėje paskui kitas. O aš dar apvažiuosiu ratą.
Vienui viena.