Ragana II

Iš proskynos į girios tankmę skverbias
Suvirpęs oras nuo dainos gaidų,
Geltonų sruogų bangose paskendęs
Liaunutis raganos liemuo.
Laibučiams pirštams pasiduoda
Žilvičio kūnas ir virsta pintine,
Ir nesuprasi ar širdis ar lūpos čia dainuoja
Ir aidi proskyna visa.
Pastogėje  žolynų šluotos supas,
Jų kvapas nyksta kaitroje.
Staiga nutyla paukščių giesmės
Ir liaujas virpesys dainos:
Kažkur iš tankmės ataidi
Siaubingos nuotrupos riksmų.
Jos basos kojos plaukia
Puriais samanų debesimis,
Takais, takeliais bėga kol pasiekia
Tiršto raudonio upelius.
O miško dvasios šnabžda,
Kad vyko išpuolis nuožmus:
Čia užspeitė medžiotojų pulkelį
Kariūnai svetimų kraštų
Ir kalavijai it perkūnai trankės,
Ir zvimbė vėliavuotos strėlės,
Galiausiai žmonės išsilakstė,
Kiti miegoti liko amžinai.
Vildijos lūpos vėl virpėjo,
Tik ne daina, o baimė valdė ją.
Ji vėl pajuto laiko tėkmę,
Kai aimana suvirpo netoli:
Kažkas iš miegančiųjų sujudėjo,
Skausme, kančioj ir nevilty.
“Medžioklį šį strėlė pakirto,
O krentant buvo sužeista galva. -
Piktai šnabžėjo miško dvasios, -
Atėjo laikas šiam medžiokliui
Gyvybę miškui paaukot-
Tiek daug iš miško buvo jo paimta
Ir vis pamiršta atiduot. ”
Vildijos pirštai švelniai glostė
Žaizdas medžioklio purvinas:
“Bet šis žmogus dar gyventi gali,
Ir veidas jo švelnus, o ne rūstus…”
“Mirtis…mirtis…mirtis…”-
Ilgai šnabždėjo įpykę dvasios,
Kol žmogų vedėsi ji į namus…
Nors miško dvasios pyko,
Netekę trokštamos aukos,
Bet miško žolės gydė,
Šaltiniai girdė, prausė,
Grąžindami sveikatos ir jėgos.
Vildijos dainos plaukė,
Pripildytos naujos gaidos,
Ir širdys dvi miške kalbėjos,
Lyg jos abi būt gimę šiuos namuos.
Pamiršo jie žmonių pasaulį
Ir įtikėjo esą pamiršti,
Miško giesmėm maitino savo sielas,
Ir jau abu jo buvo dalimi.
Vos miškas nuo šalnos nubalo,
Medžiai pasipuošė šukuosenom naujom,
Sužvingo proskynoje juodbėriai čia neregėti,
Pažadino dvi širdis iš svajos.
Vildijos širdį liūdesys apniaukė:
Tai, kas atrodė dovana likimo,
Pavirto prakeiksmu netikėtu.
O kad medžioklis jos - sūnus valstiečio būtų,
O ne didingų kunigaikščių atžala,
Tuomet pasaulis juos miške pamirštų
Ir suptųs jie viens kito glėbyje.
Ringaudo ir Vildijos rankos susikibo
Ir ėjo jie pro rūstaveidžius žmones,
O miško dvasios vis kuždėjo:
“Dukrele, neišeiki…Liki…
Tave mes saugot galime tik čia,
Tik čia mūs galios siekia,
Tik čia tava daina linsmai skambės…”
Ir nešė juodbėriai Vildiją į kunigaikščio pilį,
Ir miško šnabždesiai vis tilo
Anapus mūro sienų aklinų.
Čia kambarėlyje mažučiam
Jaukiai čiauškėjo židinys,
O Vildija svajojo priešais langą
Sode ganydama akis:
Jo senos obelėlės puošėsi
Puriu pirmu sniegu,
Šakas savas dabino
Gilios žiemos speigu
Ir Saulė vis aukščiau kopė
Padūmavusiu dangum,
Kai atlėkė žygūnai
Su reikalu skubiu.
Visa pilis sudūzgė,
Net tamsios kertės zvimbė:
“Greit karas. Karas bus! ”
Ji prie langelio glaudės
Ir ašarėlės graudžios
Telkšojo balose,
Kai pro sodelį jojo
Nebyli kariauna.
Tik vienas jaunikaitis
Į jos langelį žvelgė.
“Ko taip sunku krūtinėj?
Ringaudai, ar sugrįši?
Ar pirmą žibuoklės žiedą
Kartu mes pamatysim? ”
Vildijos kambarėly
Klaidžiojo tyla,
O šaltos pilies sienos
Kuždėjos vis rūsčiau:
“Mūsų mergelių skryniose
Jų kraičiai nebetilpo,
Pirkliai čia lankės noriai
Ir duonos mums užteko,
Iki baisi nelaimė
Ištiko mus visus.
Tamsiais senais kerais
Prakeikė šiuos kraštus
Baisi galinga ragana.
Kerai tie raizgės plaiskės
Nelaimes nešdami,
Galingi apžavai
Visiems mintis suvėlė,
Net patį kunigaikštį
Apnuodijo jinai,
Kad jam nebeįtiko
Kilmingosios mergelės
Ir vesti sutiksiąs
Tik geltonplaukę raganą. ”
Ilgai pilis murmėjo,
Gurgėjo ir nerimo,
Kol sodo pakraštėly
Rąstų krūva iškilo.
Veltui į tolį žvelgė,
Bernelio laukdama,
Ir vėl ji uždainavo
Ant laužo vedama.
“Dainų jos neklausykit,
Nuodingi jos kerai,
Tik raganai sudegus
Gyvensim vėl gerai! ”
O liepsnos greitai sukos,
Pažadindamos vėją.
O vėjas dangun kilo,
Pažadindamas audrą
Ir debesys vis ritos,
Diena naktim pavirto,
Perkūno strėlės daužės
Iki aušra pakilo.
Tyla vėl suskambėjo,
Didžios pilies griuvėsiuos
Tik sodas sveikas liko.
Sodelio pakrašty
Pelenai ruseno,
Lakštingala geltona
Iš jų išplazdeno.
Liūdnai ji sučiulbėjo,
Į mišką nuplazdėjo.
Kažkur tolimuos toliuos
Trimitai gaust pradėjo,
O juodbėris žirgelis
Bernelį parskraidino.
Priklaupęs prie sodelio
Lakštutę jis girdėjo,
Juodbėrio žirgelio
Dar palėkti prašė.
Proskynoj lakštutė
Eglele pavirto,
O josios bernelis
Meiliai apkabino.
Taip ilgai rymojo
Širdys susiglaudę,
Kolei pats bernelis
Berželiu pavirto.
Eglės ir berželio
Šakos glamonėjos,
Mėlynais žiedeliais
Miško dvasios verkė.