Ragana

Sukrypęs namelis
Tarp medžių lajų,
Paslėptas nuo nuo saulės,
Paslėptas nuo vėjo
Girioj bekraštėj.
Žolelių šluotelės,
Molinės puodynės
Ir šaukštai mediniai,
Ir miško gėrybės.
Jai visko pakanka
Ir visko tiek daug.
Ji girdi giesmes
Ir klegesį miško,
Vėjo plazdenimą,
Meilės dainas
Ir raudas jau išeinančių.
Saulė ją budina
Ir rasa prausia,
Mėnuo lopšinę dainuoja.
Čia jos namai,
Bet jie jai nepriklauso,
Ji čia tik svečias
kol skambės jos daina.

Vaikystėje daug pasakų, istorijų mums skaitė. Jose tiek visko: princesės, princai ir karaliai, didingi rūmai, darbščiosios mergelės, gudrieji jaunikaičiai ir trečias brolis kvailys. Bet niekad net mintis nekilo, kad aš norėčiau būti princese ar karaliene, ar riteriu kapojančiu galvas slibinams. Bet buvo vienas palaptingasis veikėjas, kurs pasirodydavo pasakose ne dažnai, nebuvo jis turtingas nei stiprus, ir visiškai neypatingas, tad net nebuvo pagrindinis jis veikėjas. Bet juo norėjau būti aš.
Atsiskyrėlis pabėgęs nuo žmonių į kalnus, į miškus, kur joks žmogus jo nesutinka, kur jo nevargina rietenos žmonių, vaidai ir nesusipratimai, kur jam nereikia perprasti žmonių, kaip elgtis jam tarp jų ir kokie jų kėslai. Vėliau gi supratau, kad ragana tiesiog keistuolė, kuri taip pat pabėgo nuo žmonių. Negaudo ji vaikų į savo puodą, o tik gyvena su gamta ir jos ritmu. Ir apėmė liūdesys neišpasakytas, supratus, kad šiandien tai būtų prabanga. Turėt kažkur miškuos atokią trobelytę, labai jau prašmatnu.
Ir nuvedė mane kasdieniai pasirinkimai į didmiestį, kur tiršta tų žmonių. Bet čia nustebino mane likimas, nes suvokiau, kad čia mieste daugybė atsiskyrėlių. Jie nepasako “Laba diena” sutiktam kaimynui, prasilenkia gatve rūškanais veidais, lyg vienas kito nematytų. O jei kuris prakunta ir pasistato namą užmiesty kažkur, apsitveria dvimetrine tvora savo šešių arų turtą, kad ne duok die kaimyno nepamatytų. Tik jie pametę gamtos ritmą: nušnioja visa kas pas juos augo ir išlygina savo sklypą iki šaligatvio plytelių lygumo, pasėja prašmatnią veją ir pykstasi su vėju, kad pienių jiems pasėjo, ir laksto su roundup butelaičiu nugalabydami kiekvieną gėlę, kurios jie čia nesėjo. O ne duok die kurmis koks pasisiūlo pagyvent kartu, gaidys kaimyno anksti ryte užgieda. Tai gyvenu aš daugiabuty miestietiško atsiskyrėlio gyvenimą ir laukiu gal kada galėsiu kur miške atsiskirti.