Fortepijonas kitaip (fragmentai – 8)

- Neskubėk, neskubėk, - dar kartą paragina Vidinis ir vėl suprantu, kaip labai jis man atidus ir paslaugus netgi padėdamas suvokti, kad svarbiausi dalykai išgirstami ne per žodį, Prany...
---------_______----------
Dar vis, nesipigindamas savęs, spyriojuosi bandydamas įsigyventi į naujai atėjusį laiką,  Tai toks procesas, kurio bet kaip neiškalbėsi, o juolab ne greitakalbe, ne aiksėjimais ir netgi atsiduodant save bet kokių aukštesnių įtaigų malonei. Kartais raminuosi, aprodydamas bent sau ir taip įtaigodamas, kad prie tokių dalykų jau pripratęs, todėl  neverta apie tai kalbėti, bet pasirodė, kad šitie reikalai taip sujudę, kad sunku supaisyti, kaip juos klasifikuoti. Jau būtų neteisinga neprisipažinti, kad nemažai laiko praleidau ir žemėje, ir danguos, bet daugiausia Savęspi. Tai šalis, kurioje tekę patirti, atrodytų,    neįsivaizduojamų dalykų ir nors niekas jais mane nebandė tikėti ar netikėti, bet  jau  žinau, kad kol esu Savęspi -  iš ten kitokiu neišsibūti - nei karieta neišveš, nei kryžius  neišlydės. Vietoje kantičkos (maldaknygės)  atsiverčiu nedidelę knygelę, skambtelėju  varpeliu ir giedu:

Štai ji, Savęspi!
Žodynas neužmiršęs jos.
Ji man kaip didelė šalis. Valstybė,
į kurią  gyvent įkėlė Dievas ir lopšys.

Meldžiu, Savęspi,
nepradinki toliuos praeities!
Lukštenkis iš savęs, jei molio neužtenka...

  Šįkart tiek. Daugiau nereikia. Pajaučiau kaip labai prasmingai sujuda, sukruta Vidinio  pasakyti žodžiai,  kad, girdi, svarbiausi dalykai išgirstami ne per žodį...
---------______--------
(iki