Šaldytuve pelėsis, o širdy šalna,
Vėl valgom, vėl sapnuojam atskirai,
Tarp kalno indų, neplautų trečia para,
Užgimė kūdikis – bjaurus tarsi tiesa
Ir liepia jis žiūrėt pro langą, o tenai
Sudegę miestai, valstybių pelenai
Kažkas balkone rūko, sako: „Jau seniai mečiau“,
To kažkieno akyse skausmą pažinau,
O meilė jam – tvora spygliuota,
Iš tolo kalbam apie tylą, tylim apie esmę,
Apie gyvenimą, kuris kaip pasaka eiliuota,
Trapus ir girgždantis kaip mūsų buto grindys,
Nuo storų kūnų ir sunkių ekranų.
Rytoj iš ryto vėl turėsiu rinktis:
Ar skalbti kalną neplautų senų etapų,
Stebėti, kaip nauja imperija užgimsta,
Kaip trupa laisvė ir jos gabalai
Musių valdovui į plačią gerklę grimzta.
Ir vėl žvelgiu pro langą – o tenai
Kaip senas tinkas byra demokratijos likučiai,
Bet to nepastebėjom, kad gležnai
Sudužom patys, lyg seni margučiai