Fortepijonas kitaip (fragmentai – 7)

.    Atsiminiau, kad pirmasis Praniu pašaukė Algirdas Kratulis

- Paleisk kankinęs tą savo vargšę ausį, - jau piktokai pratarė Vidinis. - Nesuvokiu, nei su kuo kalbiesi, nei kodėl būtent taip kalbiesi. Šventė gi! Vasario 16-ji! Na taip, kitur ji eilinė vasario diena, šįkart eilinis sekmadienis, betgi tai kitur ir kitiems. o ne Lietuvai, pagerbiančiai valstybės atkūrimą švente. Taip iki šiol, o gali nutikti, kad nuo šiol ji bus išgirsta visam pasauliui. Taip, taip, čia kalbu apie lopšį. Tavo jis ar ne tavo, šiuokart jau neypatingai svarbu. Svarbiau, kad jis kaip neįtikėtinas, kaip išskirtinis  akcentas valstybės atkūrimui. Galvų daug, bet kad šitaip būtų sumanyta. Štai tau ir Gyvatė...
  Pasijutau, kad apie tokius dalykus nedaug galvojęs – svarbiausia būdavę pasidairyti  po  savo kiemą, pasirūpinti, kad aplaidumu žmonėms akių nebadytų. Ne taip paprasta, beje, ypatingai jeigu pažintimis ne kaip pasirūpinęs, o kaimynai... šieji jau ne pagal užsakymus atsiranda – jie jau kaip likimų, kaip dievų duoti, kuomet net ir nuosava ausis kažkam  užkliūva.
- Dabar apie jį, taigi lopšį, Vidini, nedaug kas kalba. Štai mudu, štai dar vienas kitas, trečias... Manau, kad kiekvienam jų po rankų pirštą galėtum dovanoti. Skolintis nereikėtų. Visi kiti suskato dairytis po dangų, laukdami  pasirodant Gyvatės vadavietės. Iš kur tai žinočiau, jeigu ne ausis. Visos naujienas iš  jos, o svarbiausios – greičiausios. Ir  jokios propagandos neredaguotos, nekoordinuotos.
  - Nesuprantu, Pranai, tokio tavęs. O jeigu bent kiek nutuokiu, tai jokio džiaugsmo dėl to. Neduok  Dieve, kad taip.
  - Nemanyk, kad aš suprantu. Irgi nemaniau, kad senatvėje dar labiau kvanktelėsiu. O šiuomet kažkodėl  labiausiai panūdau atsimindamas apvaikščioti Kūčių vakarienę. Žmonės jau žvilgčioja pro langus tikėdamiesi  pamatyti ir  išgirsti danguje vyturį, o aš va  taip su ausimi galynėjuosi. Ir tave, deja, ne geriausiu žodžiu minėdamas.
  - Ar manai, kad nežinau. Šia prasme ir  Jeigas neapeinamas tavo dėmesiu.
  - Rimtai?  Sakai – ir Jeigas? – kurį laiką lukterėjęs klausiau Vidinį. To klausti nederėję, lyg savaime žinojau, kad yra būtent taip, tačiau norėjosi nuoširdesnio išsikalbėjimo, kad  pats sau dar atrodyčiau  reikalingas. O kaip ir su kuo tokią kalbą pradėti, kuomet  žinai, kad esi eksperimento dalyvis ir rūpi, kad nepataptumei jo žlugimo priežastimi. Kad Jeigas nusitaikęs per jį ateiti į dievus man irgi nebuvo kurčia nežinia, bet kad jis tai ketina padaryti per darbymetį – buvo nuostabu. Todėl tikėjosi, kad pasijausti bent mažyte jo  dalimi man nebus sunku.
  - Manau, kad per daug skubi, Prany. Dėl Jeigo taip pat.
  - Prany? Tikrai?  O maniau, kad kalbi į mane jau ne kaip į žmogų, o į jo nuotrauką, autoportretą, į drožinį, išskobtą iš medžio ar kažkokį atvaizdą nutašytą iš akmens, - pasakiau apsidžiaugęs, kad iš jo burnos išgirdau pašaukiant mane Praniu, bet ne tik todėl šis džiaugsmas. Pagaliau atsiminiau, kad pirmasis taip mane pašaukė Algirdas Kratulis. Seniai tai buvo, labai seniai, tačiau kai šitai ūmai išgirsti, „seniai“ nudingsta. Per mirksnį atsirandi toks ir ten, kur kažkada buvęs.
  - Neskubėk, neskubėk, - dar kartą paragina Vidinis ir vėl suprantu, kaip labai jis man atidus ir paslaugus netgi padėdamas suvokti, kad svarbiausi dalykai išgirstami ne per žodį, Prany...
---------_______----------
(Iki