Prie tuščių šulinių. 26 dalis

26. Neišvengiamas blogis

Taigi...
Bekeliaudamas nuo savo gulto iki Gaudemundos „ofiso“ Nojus pamatė pakankamai, jog pradėtų mąstyti savo teorijas. Neįprasta aplinka su animuotomis rodyklėmis ant grindų. Gultai su miegančiais žmonėmis, kuriems nereikėjo kvėpuoti. Bedugnė, šalia kurios pabudo vos numiręs. Ir dviejų anksčiau sutiktų žmonių kopijos. Visa tai tegalėjo reikšti viena.
- Visas pasaulis yra viena didelė kompiuterio simuliacija, tiesa? - paklausė jis moters, žingsniuojančios šalia. - Ir ta simuliacija nesibaigia sulig kažkieno mirtimi. Tęsiasi. Nors man šiek tiek sudėtinga suvokti, kam reikėjo viso to žaidimo su kibirais...
- Ar čia toks tavo pirmas klausimas? - pertraukė Nojų Gaudemunda, akivaizdžiai pralinksminta jo teorijų. - Ne, Nojau. Pasaulis nėra simuliacija. Tu gyvenai tikrame pasaulyje ir numirei pačia tikriausia mirtimi. Ir kol nepradėjai naujo sąmokslo teorijų maratono, priminsiu jog aš siūliau tau klausti, o ne teorizuoti. Patikėk, taip bus daug greičiau.
- Gerai, - atsikrenkštė truputį susigėdęs vaikinas. - Tik klausimai. Supratau...

Bet jei tai nėra kompiuterinė simuliacija, tuomet...

- Kokia čia vieta? Kur mes dabar esame? - dairėsi Nojus.
- Ši erdvė vadinama Sapnų Sfera, - mostelėjo ranka į gultus moteris. - Negalėčiau tau tiksliai pasakyti, kur ji yra, nes pati Sapnų Sfera slypi neapibrėžtoje erdvėje. Tačiau taip pat ji gaubia visą Žemės planetą, neleidžia iš jos ištrūkti, ar į ją patekti jokiam mirusiajam. Manyk, jog Sapnų Sfera yra savotiškas barjeras tarp gyvųjų ir tikrojo mirusiųjų pasaulio.
- Aha... Ir jūs čia... ką tiksliai darote? Testuojate mus?
- O ne. Kur kas blogiau, - papurtė galvą Gaudemunda, nesiliaudama šypsotis. - Mes teisiame ir vertiname jus, Nojau. Kiekvieną mirusį, kuriam daugiau kaip dvylika metų. Stengiamės tiksliai įvertinti, ar jūs esate verti tęsti šiapus. Beje, sveikinu. Tavo testo rezultatai tikrai puikūs. Devyniasdešimt trys balai iš šimto. Jei nebūtum sugaišęs tiek daug laiko antrojoje fazėje, bežaisdamas su YouTube, būtum pelnęs dar keturis taškus.
Jis tik dabar suvokė, jog Gaudemunda nuo pat pradžių žinojo. Žinojo ir leido jam kontaktuoti su gyvųjų pasauliu, atskleisti dalį to, kas čia vyko. Negana to, jis moters akivaizdoje garsiai skundėsi adminų vaizduotės trūkumu... Jei Nojus tebeturėtų pulsą ir kraujotaką, dabar jo veidas tikrai degtų.
- Te... testas... - atsikrenkštė Nojus, stengdamasis nuslėpti gėdą. - Man kažkaip sunku suvokti, kaip mirusiųjų sriubytės pilstymas iš čiaupo į bedugnę gali kažką pasakyti apie mane.
- Dabar tu esi energetinėje pusiausvyroje, - kalbėjo ji. - Normaliomis aplinkybėmis toks išliktum tūkstančius metų, pernelyg nesikeisdamas. Mums teko sukurti situaciją, kur tavo energija būtų dirbtinai išsiurbiama. Kad kiltų poreikis išgyventi ir tu pradėtum ieškoti išeities. Pirmoji fazė tam ir skirta – kad įvertintume asmens sugebėjimą mąstyti ir prisitaikyti. Beje, šios fazės nepraeina vos penki procentai visų dalyvaujančių. Pasirodo, ekstremaliomis sąlygomis netgi idiotai susigaudo, jog kibiras „mirusiųjų sriubytės“ gali jiems kažkaip išgelbėti kailį. Nepaisant metodo absurdiškumo.
Nojus suraukė antakius, išgirdęs apie tuos penkis procentus. Taigi, kas dvidešimtasis?..
- Iš visų įveikusių pirmą fazę, du trečdaliai nesugeba įveikti antrosios – atverti pirmųjų juodųjų durų, - tęsė Gaudemunda. - Būtent čia įvyksta didžiausias atkritimas. Taip pat ir priežastys būna pačios įvairiausios, bet viena galiu pasakyti tiksliai – labiausiai žmonėms koją pakiša būtent religiniai įsitikinimai. Vos tik kažkuris pradeda galvoti patekęs į pragarą ar skaistyklą – viskas, progresas beveik iš karto sustoja vietoje. Statistiškai, juodąsias duris daugiausiai atveria būtent ateistai. Visi kiti...
Moteris trūktelėjo pečiais, neketindama tęsti apie dviejų trečdalių nelaimėlių likimus.
- Trečioji fazė tiria, ar testo dalyvis sugeba atjausti, - prabilo ji šiek tiek švelnesniu balsu. - Aišku, vargšas Brutas „neišgyvena“ devyniasdešimt devyniais atvejais iš šimto. Tačiau jo pasirodymas tėra teatrališka demonstracija. Tikroji „auka“, kurią galima išgelbėti, esu aš.  Žinoma, jei testo dalyvis yra moteriškos lyties, mudu susikeičiame vietomis. Aš esu paaukojama, o Brutas duoda šansą aukai jį išgelbėti. Ir šią fazę įveikia beveik pusė visų, atvėrusių juodąsias duris. Žinoma, šį skaičių stipriai  įtakoja taškų sistema. Beveik septyniasdešimt penki procentai visų testo dalyvių susigundo didinama galia ir peržengia ribas net nesusimąstydami, kaip tai atsilieps ateityje. Tu pats tai patyrei, Nojau. Kuo daugiau galios, tuo daugiau laiko sugaištama prie šulinių, pilant į juos vandenį.

Nojus neatsakė. Septyniasdešimt penki procentai... kiek gi mirusiųjų buvo paaukojama šiuose testuose?

- Ir paskutinė testo fazė tikrina, ar testuojamasis turi valios pasiaukoti, - nusišypsojo moteris. - Galų gale, šioje fazėje jis keliauja ne vienas, o su savo išgelbėtuoju. Dviguba įkrovos našta, dviguba įtampa. Daug mažiau laiko kažką nuveikti. Aš netgi tyčia stengiausi sugadinti tau nuotaiką, nes tu kentėjai pernelyg tyliai. Taip ir neapkaltinai manęs niekuo iki pat beviltiškos pabaigos. Net pradėjau galvoti, jog būsi arba robotas, arba šventasis...
- Kiek... kiek iš viso žmonių praeina šiuos testus? - stabtelėjo vietoje Nojus.
Gaudemunda taip pat sustojo, lyg būtų to laukusi.
- Labai nedaug, - šypsena dingo iš jos veido. - Statistiškai, vos keturi su puse procento.
- Jūs sunaikinate devyniasdešimt šešis iš šimto?..
- Hm... - šypsena vėl pražydo jos veide. - Mes išties kasdien sunaikiname nemenką skaičių žmonių, teisybė.
Nojus nujautė kažkokį „bet“, pakibusį ant liežuvio galo. Tačiau paklausė visai ko kito:
- Ar čia egzistuoja... koks nors dievas? Iš bet kurios religijos? Bent vienas?

Nes jei egzistuotų, tokį darbą būtų galima pateisinti nebent actekų dievų akivaizdoje.

- Tau vertėtų tiksliau apibrėžti, kas yra „dievas“, - pamokė Gaudemunda. - Jei kažkas viską regintis ir viską galintis, tuomet ne. Čia nėra tokių ir nė vienam dar neteko sutikti nieko panašaus.
Bet jei kalbi apie ypač galingas būtybes, kurios gali paveikti netgi gyvųjų pasaulį, tuomet taip, tokių išties buvo.
- Buvo? Bet nebėra?
- Mes juos visus sunaikinome, - trūktelėjo pečiais Gaudemunda. - Net neįsivaizduoji, kokie jie buvo Nojau. Jei būtum gyvenęs ir miręs prieš penkis šimtus metų, tave būtų sudraskę į skutelius net neatsikvošėjusį. Nebūtum spėjęs net į Srautą pakliūti, kur žmonių įrašai iškeliauja reinkarnuoti. Tuo laikotarpiu pomirtinis pasaulis buvo labai chaotiškas.

Moteris paėmė Nojų už rankos, traukdama jį sau iš paskos.
- Bet tau apie tai papasakos naujokų ture, vos tik ištrūksi iš čia. Nėra reikalo kartoti du kartus, tiesa? Spėju, tau netgi pasiūlys įdomų darbą. Visgi devyniasdešimt trys balai – ne juokas. Tu geras žmogus, ištvėrei mano bjaurioje draugijoje iki pat galo, cha cha!..
- O ką dar buvo galima padaryti? - nesuprato Nojus. - Neištverti? Daug ten mano keiksmai būtų padėję...
- Cha cha... hm... galbūt aš suklydau. Tu ne šventasis. Tu tiesiog naivus, - paerzino jį Gaudemunda, plačiai šypsodamasi. - Kai nusibosdavau kitiems, dažnas mane į pirmą pasitaikiusią bedugnę nustumdavo. Tikėdavosi, jog šitaip sumažins savo įkrovos pildymo laiką, atsikratę dešimties kibirų. Bet tu net nesusimąstei apie tai, tiesa?
- Aš norėjau tau trinktelėti su knyga, kai pradėjai bokšte dūsauti apie kažkurio iš mūsų kaltę, - prisipažino Nojus. - Tik negalėjau išsirinkti, ar su storesne, ar su plonesne...
Tai išgirdusi, Gaudemunda pradėjo dar garsiau juoktis, nepaisydama visai netoliese suguldytų žmonių.
Jis būtų pasijuokęs kartu, tačiau iš galvos niekaip neišėjo visi tie žmonės, kurie virto į švytintį vandenį vien dėl to, jog nesugebėjo atverti juodųjų durų. Ar dėl to, jog susigundė Gaudemundos pasiūlytais taškais ir nebegalėjo tęsti toliau.
Ar ši moteris buvo gera ar bloga? Kur jis pats įsivėlė? Gal jam, kaip kokiam novelės protagonistui, vertėtų pasipriešinti nustatytai sistemai ir išlaisvinti visus tuos žmones?

- Kas pastatė šią Sapnų Sferą?
- Aš, - ji trūktelėjo pečiais, nužvelgdama pilką sieną. - Prieš penkis šimtus metų, iš senųjų „dievų“ kaulų. Ne viena, žinoma. Daug žmonių padėjo. Daugumos jų jau nebėra tarp mūsų.

Regis, jam nepavyks išgelbėti nė vieno... Ši moteris buvo galinga. Ji net galėjo sukurti savo pačios kopijas. Nojus net neįsivaizdavo, nuo ko jam reikėtų pradėti.
- Tu pastatei... - pakartojo jis beveik automatiškai. - Taigi, tu esi blogis?
- Aš esu neišvengiamas blogis, - pataisė Gaudemunda. - Retas sugeba įsidarbinti Sapnų Sferoje ir dar retesnis ištveria čia bent dvejus ar trejus Žemės metus. Aš tuo tarpu ne tik sugalvojau koncepciją ir įgyvendinau ją, tačiau palaikau ją iki šios dienos. Taigi, matyt esu didelis blogis daugelio žmonių akyse.

Ji sustojo vietoje. Nojus ne iš karto susigaudė, jog jiedu atėjo. Dar vienoje nežymioje nišoje išvydo stiklines duris su užrašu:

„S. S. 04 skyrius. (Dėmesio – nestovėkite tarpduryje!) “

- Nepaisant to, jog esu neišvengiamas blogis, - nusišypsojo Gaudemunda, - tikiuosi, jog aplankysi mane bent kartą į šimtą metų.
Jis nežinojo, ką į tai atsakyti. Tad pamėgino nukreipti dėmesį kitur.
- Liftas... - parodė į stiklines duris. - O jo nebuvo įmanoma įrengti arčiau ofiso?
- Be abejo, - sutiko ji. - Bet tada aš negalėčiau palydėti išlaikiusiųjų testą ir atsakyti į kelis jų klausimus. Ne, ši vieta yra ideali.

Galbūt ji ir teisi, pagalvojo Nojus. Ši vieta tikrai buvo ideali. Vos penkios minutės kelio. Pats tas atstumas keliems klausimams. Bet ne per daug, kad supyktum ant Gaudemundos. Jis vis dar nežinojo, ką turėtų galvoti apie šią moterį. Prisiminimai iš urvų vis dar buvo pakankamai ryškūs, net jei žinojo, jog kraupiausi įvykiai tebuvo vaidyba.

Tyliai skambtelėjusios, lifto durys prasivėrė.

Tyliai sušvokštęs, artimiausias gultas su ant jo gulinčiu žmogumi pranyko grindyse. Po kelių sekundžių iškilo atgal, jau tuščias.

Pastebėjusi Nojaus žvilgsnį, Gaudemunda trūktelėjo pečiais ir kaltai nusišypsojo:
- Pirmas kartas, kai taip keistai sutapo... cha cha...
- O jis...
- Ne, aš tau nesakysiu, kur tas žmogus pateko, - papurtė galvą moteris. - Tau laikas keliauti, Nojau. O manęs laukia nauja kelionė po tamsius požemius. Nagi, pirmyn!
Ji beveik įstūmė vaikiną pro stiklines duris. Šios be garso užsivėrė ir Gaudemunda nubraukė nuo kaktos kelias nepaklusnias plaukų sruogas. Įrėmusi rankas į šonus, mirktelėjo Nojui:
- Aplankyk kada nors, jei išdrįsi!

Tada moteris sušvito ta pačia kraupiai melsva šviesa ir susitraukė iki mažyčio šviesos taško, pakibusio ore. Liftui pajudėjus iš vietos, šviesos taškas šovė atgal link ofiso.

Jiedu taip ir neatsisveikino.