Kaimynas

(beveik pasaka)

Mano kaimynas yra banditas. Esu tuo įsitikinęs. Jis gyvena už sienos ir kartais per garsiai leidžia muziką. Kartais būna neblaivus. Kartais pas jį užeina įtartini tipai. Kartais jis pamiršta išplauti laiptinę. Aš visada jam tai primenu. Jis atsiprašo, bet toliau elgiasi įprastai. Jis nesikeičia. Štai jau daugiau kaip trisdešimt metų jis yra priešiškas man, ta prasme, yra mano priešas. Ir jau daugiau kaip trisdešimt metų aš kartoju jam, kad tai turi liautis, jis turi tapti pavyzdingu piliečiu, negerti, nerūkyti (aš jau mečiau, pasakė, jis prieš mėnesį. Na ir kas, atsakiau aš, tai nieko nekeičia), turi nebūti apsileidęs, nebūti priešiškas, turi mokėti mokesčius (aš moku. Na ir kas, tai nieko nekeičia), vaikščioti į susirinkimus, plauti indus, gaminti maistą, klausyti teisingą žiniasklaidą, nustoti terorizuoti gyventojus, nebūti agresyvus aplinkiniams, aukoti vargšams, padėti neįgaliems, globoti gamtą, neteršti, nepilti mazuto į upę, nekimšti tualetinį popierių į klozetą, o dėti į tam skirtą šiukšliadėžę, rūšiuoti atliekas, dažnai plauti rankas, nešioti kaukę, daug kartų vakcinuotis, neleisti užsikimšti nuo reklamų pašto dėžutei, pastebėjus netvarką iškart informuoti tarnybas, užsirašyti į chorą arba saviveiklos būrelį, nelošti kortomis, nesilankyti žaidimų automatų salonuose, parnešti algą žmonai, nepirkti vaikam saldumynų, dažnai atidarinėti langus ir vėdinti kambarius, taip pat nemaišytų bent kartais užsukti į rūsį, pažiūrėti, gal ten užsiveisė žiurkės (ir taip gali būti, paklausia jis. O kaipgi, atsakau, aš, tik apsileisk, ir šitų parazitų neatsiginsi). Žodžiu, daugybę kartų aš tai aiškinu, bet jis koks buvo, toks ir liko.
Aš net ėmiau skųstis kaimynams, sakau, pamatysite, tas teroristas vieną dieną mane užmuš. Tikrai, net neabejoju, jis baisus, vienas žodis – banditas. Paskui ateis ir jūsų eilė, pirmiausia sudoros mane, o paskui ir visą namą, vyrus užmuš, moteris išprievartaus, o vaikus suvalgys. Taip taip, jis žmogėdra.
Ką tu sakai, sako man kaimynė iš viršaus. Jis bent sveikinasi su tavimi?
Aš su juo nesisveikinu, išdidžiai atrėžiau. Su teroristais nepalaikau jokios diplomatijos. Jo visa šeima banditų lizdas.
O iš pažiūros atrodo normalūs žmonės.
Kaukės, kaukės, visa tai tik kaukės, šaukiu aš, reikia žiūrėti kas po jomis, o po jomis baisus vaizdas, plėšikai, uzurpatoriai, niekšai ir parazitai.
Iš pradžių žmonės manęs klausė, net persižegnodavo, o paskui po truputį apsiprato, ne šuo kariamas pripranta, kai kada net kuris iš namo su šypsena paklausdavo manęs: tavęs dar nesuvalgė?
Juokis juokis, atsakydavau aš, kai ateis tavo eilė, nebus laiko juoktis. Reikia imtis priemonių prieš tą niekšą.
Kokių?
Turime visas namas nueiti pas jį ir pasikalbėti. Arba uždėti jam sankcijas. Arba užtverti praėjimą, tegul laipioja per langą.
Bet iki rimtų priemonių mūsų reikalai nejudėjo. Tas niekšas toliau klestėjo ir net stengėsi būti su manimi pabrėžtinai paslaugus, pavyzdžiui, kai aš jam išdėstau savo litaniją, ką jis turi daryti (iš pradžių skaitydavau iš lapo, paskui išmokau mintinai), jis man ramiai atsako: aišku, jei reikės kokios pagalbos, kreipkis.
Kokios pagalbos? šaukiu aš, man nieko nereikia iš teroristo.
Tada geros dienos, atsako jis ir nueina savo keliais.
Ir taip tęsėsi daugiau kaip trisdešimt metų, aš sakau: baik gerti, jis atsako: baigiau, aš sakau: eik pasimelsti, jis: jau pasimeldžiau, aš sakau: tu meluoji, tu niekšas, kaip tau negėda, kaip tave žemė nešioja, tu loši kauliukais, rūkai marichuaną, jis: jau nerūkau, aš: vėl meluoji, iš tavęs reikia atimti vaikus, jis: jie jau užaugo, išvažiavo mokytis, aš: tu meluoji, dar vakar jie su kamuoliu suteršė mano automobilį, jis: ten buvo ne mano vaikai, aš: vėl meluoji, tu net nežinai, kurie yra tavo vaikai.

Galiausiai vakar po mano paskaitos apie moralę jis galų gale pirmą kartą po daugiau kaip trisdešimt metų smogė kumščiu man į smakrą. Aš, žinoma, iškart apsivožiau, nes buvau dvigubai už jį menkesnis, ir likau gulėti be sąmonės kokias dešimt minučių. Kai atsipeikėjau, pamačiau, kad iš lūpos man bėga kraujas, nejutau burnoje kelių dantų, turbūt jie kažkur nuo manęs pabėgo. Pašokau ant kojų ir išbėgau į kiemą, ėmiau šaukti: žmonės, žmonės, matot, ar aš nesakiau, jis mane užpuolė, jis agresorius, nori užimti mano butą, nes mano langai į vakarus, jis nuėjo atsinešti kirvio, dabar man galas, gelbėkit, jis parazitas, jie neskaito laikraščių, neplauna indų, geria degtinę, vaikšto į futbolą, kitą dieną ateis pas jus ir atims jūsų vaikus, atims jūsų pinigus, jums visiems šakės.
Ką siūlai, paklausė iš kažkurio aukšto lango.
Siūlau visiems susirinkti ir apginti mūsų teises ir laisves, kiek mes galime leisti iš mūsų tyčiotis, kartu mes jėga, po vieną jis visus sutvarkys, išžudys, suvalgys ir užkas. Nebijokit, vienykimės!
Dabar negaliu, eina kašis, pasakė kažkuris langas.
Gal tikrai, kitą kartą, eik miegoti.
Manęs vaikai neišleidžia, turiu ruošti už juos pamokas.
Aš dar indų nesuploviau.
Aš rytoj prisidėsiu, jei kas nors vyks.
Ir taip toliau visi langai atsisakinėjo veikti tuoj pat ir čia. Galų gale prie manęs privažiavo greitoji, iš jos iššoko du sanitarai, aprengė marškiniais ilgom rankovėm ir išsivežė.
Ir dėkoju dievui, kad taip man gerai pasisekė, likau gyvas ir sveikas, guliu palatoje grotuotais langais, tad tam banditui esu nepasiekiamas. Gaunu visokių spalvotų tablečių, todėl esu ramus ir laimingas. O kaip baigėsi mano namui ir kaimynam, geriau net negalvoti, greičiausiai visi jie išžudyti, papjauti, nušauti, sudeginti, paskandinti, išprievartauti, išvežti į vergiją, susmulkinti į gabaliukus, butai tikriausiai visi ištuštinti, namas gal net ir visai sugriautas ir panašiai. Spėju, kad ir mano šeima neišvengė blogos lemties, todėl ir pas mane niekas neateina, aš, žinoma, juos apraudojau, bet visgi turiu pasidžiaugti, kad nuojauta manęs neapgavo, žinojau, kad vieną kartą tas teroristas mane užpuls.